Broniaus Grigo (dabar – Parko) gatvė Panevėžyje atsirado Klaipėdos daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonui plečiantis į šiaurę, Nevėžio upės link.

Iškilus naujiems daugiaaukščiams, 1978 m. B. Grigo gatvėje jau veikė vaikų lopšelis darželis Nr. 29 „Snaigė“ (B. Grigo g. 19) bei Panevėžio stiklo fabriko bendrabutis (B. Grigo g. 39).

1986 m. gatvėje buvo daugiau naujų visuomeninės paskirties pastatų: B. Grigo 17 numeriu pažymėtame name – vaikų lopšelis darželis Nr. 28 „Riešutėlis“; B. Grigo g. 35 – Tiksliosios mechanikos gamyklos bendrabutis ir stomatologinė poliklinika; Nr. 37 – Autokompresorių gamyklos bendrabutis bei Panevėžio viešosios bibliotekos filialas Nr. 5; B. Grigo g. 41 – vidurinė mokykla Nr. 12; B. Grigo g. 49 – vaikų lopšelis darželis Nr. 31 „Rugelis“; B. Grigo g. 79 – vaikų lopšelis darželis Nr. 36 „Pumpuras“. Šioje gatvėje taip pat veikė ilgalaikio automašinų stovėjimo aikštelė Nr. 3 (viena iš tuo metu penkių buvusių mieste). Vėliau B. Grigo gatvėje buvo įrengta galutinė 10-ojo maršruto autobuso stotelė.

Dar 1972 m. miesto laikraštyje juokauta, jog kai kurių pramonės įmonių darbininkai važinėdami miesto autobusais taupo kapeikas: vietoj jų į autobusų kasų automatus meta įvairias detales ar jų štampuotes. Kapeikos likdavo, o bilietą gaudavo. Tokius „zuikius“ pašiepdavo gamyklų sienlaikraščiuose.

Nuo 1972 m. birželio 1 d. Panevėžio miesto autobusuose įvesta nauja keleivių atsiskaitymo už važiavimą abonementiniais bilietais sistema. Bilietus reikėjo iš anksto įsigyti sąjunginės spaudos kioskuose, parduotuvėse, autobusų stotyje arba iš priemiestinio ir tarpmiestinio susisiekimo autobusų konduktorių. Kiekvienam važiavimui autobuso komposteryje buvo privaloma komposteruoti po vieną bilietą.

Pavadinimas gatvei suteiktas sovietmečiu, todėl ji gavo komunistinei valdžiai nusipelniusio revoliucinio judėjimo tarpukario Lietuvoje dalyvio B. Grigo (1912–1938) vardą. Kilęs iš Naujamiesčio miestelio darbininkų šeimos B. Grigas 1931 m. įstojo į komunistinio jaunimo organizaciją, vadovavo pogrindiniam Panevėžio komjaunimo komitetui, padėjo organizuoti streiką Montvilos fabrike, surengti bedarbių demonstraciją, revoliucinių švenčių proga fabrike organizavo mitingus. Buvo suimtas, kalintas Raseiniuose, Šiauliuose. 1938 m., būdamas 26-erių, B. Grigas kalėjime mirė.

Pagal tuomet skleistą ideologiją vidurinių miesto mokyklų moksleivių komjaunimo grupelės buvo raginamos tarpusavyje varžytis, kad jų organizacija iškovotų teisę vadintis komunistinio revoliucionieriaus B. Grigo vardu. Moksleiviai turėjo rinkti medžiagą apie šio veikėjo gyvenimą ir veiklą, dalyvauti dailiojo skaitymo konkursuose, iškilmingose sueigose, rinkti makulatūrą.

B. Grigo gatvė sovietmečiu tapo ir rimto ideologinio susidūrimo vieta: Panevėžyje 1984 m. rugsėjo 2 d. šioje gatvėje, netoli susikirtimo su Tulpių gatve, saugumiečių vairuojamas automobilis pateko į avariją, kurios metu žuvo žmogus. Tarp vietos gyventojų ir milicijos kilo konfliktas. Kaip rašoma saugumo ataskaitoje (Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, b. 579, ap. 14), kitos dienos rytą ant važiuojamosios dalies rastas „ideologiškai kenksmingas užrašas, padarytas raudonos ir žalios spalvos aerozoliu“. Rasti ir užrašo autoriai – broliai G. ir A. Petroniai. Vienas mokėsi Politechnikume, o kitas – vidurinės mokyklos 8-oje klasėje. Nustačius, kas jų tėvai (mokytoja ir Autokompresorių gamyklos darbininkas), „su moksleiviais pravestos profilaktinės priemonės ir jie patikino, kad daugiau to nebedarys“.

Bene žymiausias B. Grigo (dab. Parko) gatvės objektas – 1971 m. rudenį pradėtas sodinti Panevėžio naujasis miško tipo parkas. Pagal tuometinės ladšafto architektės Godos Bimbienės projektą, 62 ha plote tarp Nevėžio upės ir Klaipėdos daugiaaukščių namų gyvenamojo rajono pasodinta apie 26,7 tūkst. įvairių rūšių dekoratyvinių medelių.

Parko sodinimo darbams vadovavo Komunalinio ūkio valdybos apželdinimo trestas (įsteigtas 1968 m. buvusio kelių eksploatacijos ruožo bazėje). Tresto darbuotojams tuo metu teko didžiulis darbo krūvis: jie triūsė nuo ankstyvo ryto iki sutemų.

Parką sodino apie 35,5 tūkst. miesto gyventojų: pramonės įmonių darbuotojai, miesto mokyklų moksleiviai ir kt. Medeliai buvo vežami iš Kauno rajono, Panevėžio, Kėdainių, Biržų miškų pramonės ūkių.

Pirmąjį parko medelį simboliškai pasodino tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus. Jis pažymėjo, kad ši talka ne tik sutaupė keliasdešimt tūkstančių rublių valstybinių lėšų, bet ir įėjo į Panevėžio miesto istoriją kaip masinis reiškinys, kuriame dalyvavo kas antras miesto gyventojas.

Prie pasodintų medžių plotų buvo pridėtos lentelės, kuriose pažymėta, kur koks kolektyvas darbą atliko. Vėliau minėtų lentelių nebeliko.

1972 m. pavasarį pastebėta, kad prigijo apie 80 proc. medžių, o kai kuriose vietose stypso sausi žagarai. Liepos, klevai, šermukšniai, kaštonai prigijo 95 proc., blogiau prigijo beržai, uosiai, ąžuolai. Pasodintus medžius reikėjo prižiūrėti, tačiau ne visais medžiais buvo rūpinamasi, ne visi buvo laistomi. Be to, ne visi talkininkai mokėjo tinkamai medelį į žemę sodinti. Naujuoju parku dar vis rūpinosi Stiklo fabrikas, Prekybos valdyba, „Ekrano“ gamykla, Mėsos kombinatas ir kiti.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 lapkričio 5 d. B. Grigo gatvė, miesto valdžios sprendimu, pavadinta Parko gatve.

Nuotraukoje – Panevėžio miesto vadovas B. Kačkus (viduryje) sodina pirmąjį medį parke. 1971 m. Nuotr. iš B. Kačkaus monografijos „Gamyba Panevėžyje 1940–1990 metais“ (Vilnius, 2015).

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas