Panevėžio kraštotyros muziejus – vienas seniausių regioninių muziejų Lietuvoje ir vienas eksponatais turtingiausių savivaldybėms priklausančių muziejų. Nepaisant sudėtingų istorijos vingių jis sėkmingai sulaukė dabartinių dienų.
Panevėžio muziejus savo ištakomis siekia XX a. pradžią. Dar 1905 m. miesto dūma svarstė muziejaus ir bibliotekos įkūrimo klausimą, bet muziejus nebuvo įkurtas. 1918 m. vasario 16 d., atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, labai sustiprėjo domėjimasis Lietuvos istorija, pradėti rinkti ją menantys eksponatai. Tai vyko gimnazijose, pradinėse mokyklose. Jau 1919 m. Panevėžio valstybinės gimnazijos mokytojai ir mokiniai ėmė rinkti etnografinę medžiagą. Panevėžio mieste gyveno nemažai žmonių, kurie turėjo privačias senienų kolekcijas. Tai mokytojai Jurgis Elisonas, Petras Bliumas, notaras Jonas Moigis, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas ir kiti.
1924 m. Panevėžio mieste įsteigta draugija „Gimtajam kraštui tirti“. Jos valdybos nariais buvo Vladas Rozmanas, Jurgis Elisonas, Ilja Gurvičius ir Petras Bliumas. Draugijos įstatai registruoti 1924 m. kovo 15 d. Registravimo posėdyje dalyvavo Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, Panevėžio apskrities valdybos pirmininkas Jurgis Bukėnas ir taikos teisėjas Pranas Dauguvietis. Didelis istorijos mylėtojas buvo nuo 1923 m. Panevėžio miesto ir apskrities viršininku dirbęs Vladas Rozmanas. Minėta draugija ir ėmė rūpintis muziejaus įsteigimo Panevėžio mieste klausimu. 1924 m. Panevėžio miesto tarybos posėdyje svarstyta Panevėžio „Gimtajam kraštui tirti“ draugijos raštas dėl akmeninio namo Kranto g. Nr. 25 nusavinimo iš Ničajienės ir jo perdavimo minėtai draugijai. 1924 m. šis pastatas nusavintas kaip istorinis paminklas ir valstybės turtas. Pastato remontas kainavo 5 000 litų. Atradus patalpas jau rimtai svarstytas muziejaus įkūrimo klausimas.
Panevėžio muziejaus atidarymo iškilmės įvyko 1925 m. sausio 18 d. Įsteigimo iniciatoriais minimi Jurgis Elisonas, Vladas Rozmanas, Petras Būtėnas, Petras Bliumas, Jonas Moigis ir kiti asmenys. Patalpas pašventino Panevėžio dekanas kunigas Jonas Maciejauskas. Atidarymo iškilmėse kalbėjo savanoris Stasys Balčas, dalyvavo daug garbingų svečių. Pirmąją dieną muziejų aplankė 400 asmenų.
Pirmuoju muziejaus prižiūrėtoju paskirtas kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis, kilęs iš Panevėžio apskrities Piniavos valsčiaus Vilkapievių kaimo, 1919–1921 m. dalyvavęs kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Jau 1925 m. muziejaus komisijos nariai dalyvavo keliuose archeologiniuose kasinėjimuose – kasinėti pilkapiai.
Muziejus buvo gausiai lankomas. 1925 m. užregistruoti 7 366 lankytojai. Panevėžio muziejus per 2 metus sukūrė 5 skyrius: archeologijos – 700 eksponatų, numizmatikos – 2 000 eksponatų, liaudies meno – 300 eksponatų, gamtos – 200 eksponatų, istorijos – 200 eksponatų. Su pirmąja muziejaus ekspozicija visuomenė galėjo susipažinti pirmadieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Daug eksponatų pateko į muziejų iš privačių kolekcijų. Aktyviai į eksponatų kaupimo veiklą įsijungė Panevėžio gimnazijų ir pradinių mokyklų moksleiviai, kurie sudarė didelę dalį muziejaus lankytojų. Muziejuje buvo kaupiami eksponatai menantys Panevėžio krašto istoriją, o eksponatai, kurie nebuvo aktualūs Panevėžio kraštui, perduodami kitiems muziejams ir bibliotekoms. Tarpukario Panevėžio spaudoje nereti pranešimai apie dovanotus vertingus eksponatus, kurie į muziejų buvo gabenami vežimais.
Nuo įkūrimo pradžios muziejus susidūrė su sunkumais. Finansinė padėtis sudėtinga, patalpos nepritaikytos muziejinei veiklai. Muziejus buvo išlaikomas Panevėžio miesto savivaldybės ir apskrities valdžios, dotacijas skirdavo Švietimo ministerija, nedaug prisidėdavo ir privatūs rėmėjai. Bet nepaisant sunkumų, lankytojų netrūko. Grįžęs iš tremties vyskupas T. Matulionis pirmąjį aplankė Panevėžio muziejų, padovanojo vertingų eksponatų. 1927 m. gegužės mėnesį muziejuje lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir pasirašė garbės svečių knygoje.
1932 m. muziejus įsikėlė į išnuomotas patalpas fotografo Jono Žitkaus name P. Puzino gatvėje. 1933 m. gruodžio mėnesį muziejaus veiklą tikrino Revizijos komisija. Veikla buvo įvertinta teigiamai ir muziejaus prižiūrėtojui Stasiui Baneliui pareikšta padėka. 1934 m. nauju muziejaus vedėju paskiriamas Antanas Kasperavičius. 1935 m. muziejui išnuomoti 5 kambariai advokato Boleslovo Česevičiaus name. 1938 m. rimtai susirūpinta naujų muziejaus patalpų statybos klausimu, dėtos pastangos nupirkti žemės sklypą prie Jakšto prospekto ir jame pastatyti naujus muziejaus rūmus.
1938 m. muziejų aplankė 5 048 lankytojai, 1939 m. – 4 455. 1939 m. surinkta 900 eksponatų. Tuo metu muziejuje buvo suinventorinta apie 4 000 eksponatų, o neregistruotų eksponatų buvo daugiau kaip 12 000. Tarpukario metais muziejus tapo vienu svarbiausių krašto kultūros židinių. Per pirmuosius penkiolika metų nubrėžtos vėlesnių dešimtmečių veiklos gairės, pradėtas kryptingas istorinės praeities ir gamtos tyrimas, sukurtos rinkinių kolekcijos, kurių kaupimas tęsiamas iki šiol.
Nepaisant visų sunkumų muziejus gyvavo sėkmingai ir buvo galvojama greitai persikelti į naujai pastatytus rūmus. Deja, planus sugriovė 1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija. Karo metais prasidėjo naujas ir labai sudėtingas muziejaus istorijos laikotarpis. Nepaisant karų ir kitų istorinių kataklizmų muziejus su pertraukomis veikė nacių ir sovietinės okupacijos metais. Daugėjo eksponatų, dirbo tam darbui atsidavę žmonės.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę muziejus toliau sėkmingai tęsia savo veiklą. Eksponatų skaičius jau viršijo 100 000.
Panevėžio kraštotyros muziejus nuolat atsinaujina ir visada laukia lankytojų.
Nuotraukos:
1. Būsimo muziejaus pastatas Kranto gatvėje. 1924 m.
2. Pirmoji muziejaus ekspozicija. XX a. 3 deš.
Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Donatas Pilkauskas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
