Panevėžiečiai prabilo apie požeminius tunelius

Bene pirmąkart apie požeminius tunelius Panevėžyje viešai prabilta 2005 m., kai miesto spaudoje užvirė diskusija, kas tai galėtų būti. Žmonės tvirtino, kad tuneliai tikrai egzistavo, pasakojo apie vaikystėje patirtus įspūdžius juose landžiojant, rodė buvusių angų vietas, per kurias į juos patekdavo.

Pasakotojai nurodo regėję ir buvę tuneliuose įvairiose miesto vietose, bet dažniausiai minimas paslaptingas statinys, stūksojęs prie „Ekrano“ kultūros rūmų (dabar – Bendruomenių rūmai).

Vienas panevėžietis pasakojo, kad dar vaikas būdamas apie 1967 m. netoli Panevėžio kalėjimo su draugais pamatė maždaug 4,5 m pločio raudonų plytų arką¹. Radę išlaužtas duris, sulindo į vidų ir atsidūrė tunelyje. Viduje buvo sausa, pamena molines tunelio sienas. Vaikams atrodė, kad požeminis takas veda gilyn, nes iš pradžių dar matėsi medžių šaknys, o einant toliau geso žvakė, trūko oro ir šaknų nebeliko. Vaikai iš požemio išlindo P. Puzino gatvėje, netoli banko. Požemis viliojo, kasdien jie eidavo vis toliau. Dar vieną išėjimą rado prie dabartinių Bendruomenių rūmų. Pavojingas vaikų pramogas nutraukė tuometinė policija – vieną dieną prigrasė daugiau čia kojos nekelti. Netrukus įėjimai į tunelius buvo užversti žemėmis.

Kitas žmogus pasakojo, kad statant „Ekrano“ kultūros rūmus buvo atkasti požemiai, po kuriuos mėgo landžioti paaugliai². Jis prisiminė arkinius požeminius kelius, kuriuose kas 20–30 m buvo įrengtos nišos. Požemio sienos buvusios molinės, vietomis molis atsilupęs. Pradžioje matėsi raudonų plytų mūras, o toliau molio siena. Netrukus iš ten vaikus imta vaikyti, galiausiai įėjimai į tunelius užversti šiukšlėmis ir užmūryti.

Vienas panevėžietis parodė šalia Bendruomenių rūmų tarp eglaičių išlikusią ventiliacijos angą ir prisiminė, kad šioje vietoje 1962-aisiais buvo 1,5 m aukščio arka³. Vaikai, pasiėmę prožektorių, lįsdavę vidun. Arkiniame tunelyje būdavo tamsu ir sausa. Jis teigė, kad įėjimas į tunelį buvo ir Laisvės aikštėje,  toje vietoje, kur stovėjo senasis Lenino paminklas.

Buvęs vairuotojas, kuris statant tuomečius „Ekrano“ gamyklos kultūros rūmus, į statybvietę veždavo plokštes, pasakojo, kad statybų teritorijoje jo dėmesį patraukė raudonų plytų arka⁴. Įėjimas į ją buvo užverstas statybiniu šlamštu. Pašalinęs arką dengusius lentgalius ir cemento gabalus, įlindo vidun. Ėjo kone stačias, tunelis niro gilyn, buvo matyti, kad požeminis kelias veda toliau. Grįžęs pasiėmė degtukus ir nuėjo toliau tyrinėti: požemio vidus buvo išmūrytas raudonomis plytomis, siūlės dailiai užglaistytos, viena tunelio atšaka suko dešiniau, einant degtukai geso. Viduje buvo švaru ir sausa, jokių daiktų ten nerado. Matėsi, kad ten niekas nesilankė. Kitą kartą veždamas statybines medžiagas vairuotojas pasiėmė prožektorių, tačiau anga į paslaptingąjį požemį jau buvo užversta.

Garbingo amžiaus panevėžietis pasakojo savo akimis matęs, kaip buvo statomi paslaptingieji tuneliai⁵.

„Gyvenau miesto centre. Buvo 1943 metų vasara, atrodo, liepos mėnuo. Artėjo frontas, tad buvo nuspręsta įrengti slėptuves. Kas tai nusprendė, dabar sudėtinga pasakyti. Įsakymą statyti požeminį statinį galėjo duoti ir karo metais Panevėžiui vadovavęs burmistras Karolis Reisonas. Tada man buvo dešimt metų, bet gerai prisimenu, kad kasama buvo prie dabartinių Bendruomenių rūmų. Išvežtas viršutinis žemių sluoksnis ir pradėtos kasti tranšėjos. Buvo smalsu stebėti, kaip žmonės dirba. Kai jau buvo iškastos maždaug dviejų metrų gylio tranšėjos, pradėjo vežti lenktus betoninius luitus. Jie buvo sustatyti į tranšėjas. Paskui, juos sutvirtinus, užvertė žemėmis. Nors buvau vaikas, supratau, kad tas požeminis statinys – slėptuvė. Juolab kad artėjo frontas ir, matyt, vokiečiai ruošė tas slėptuves panaudoti rusų bombardavimo metu. Manau, kad tokių tuo metu buvo pastatyta ne viena. Teko girdėti, kad slėptuvės buvo statytos tuometiniame miesto sode netoli kalėjimo. Dar girdėjau pasakojant, kad slėptuvės statytos ir prie Katedros.“ Senolis užsiminė, kad vokiečiams tomis slėptuvėmis pasinaudoti neteko: „Tose slėptuvėse, miestą užėmus rusams ir 1944 metų vasarą vokiečiams pradėjus bombarduoti Panevėžį, galėjo kas nors ir slėptis. Antrojo pasaulinio karo metu Panevėžys nelabai nukentėjo, nes frontas praslinko pro šalį. Kiek žinau, labiau kliuvo Šiauliams. O Panevėžyje bombos buvo mėtomos geležinkelio stoties rajone. Matyt, norėta susprogdinti stotį.“

Minima, kad betoninė arka buvo 1,20 m pločio, žmogaus ūgio aukščio, apie 5–6 cm storio⁶. Statinys pastatytas labai kruopščiai – sovietmečiu taip niekas nestatė: labai dailios betoninės išliejos, „palyginti su mūsų naudojamais betoniniais dirbiniais –  kone meno kūriniai“. Statybininkai sakę, kad tokių tunelių Panevėžyje yra atkasę ne vieną – juos kažkas vis užversdavo žemėmis.

Viską, ką rasdavo požemyje, vaikai dalindavosi po lygiai, susėsdavo ir skirstydavosi: tau – man⁷. Seniausias radinys – carinės armijos kareivio kelionės lapas. Dokumente užrašyta, kad jis išduotas 1863 m., rastas ir 1915 m. rusiško laikraščio puslapis, 1926 m. miesto policijos nuotrauka, 1936 m. siųstas laiškas, keli lakštai popieriaus su vandens ženklais, liudijančiais, kad popierius pagamintas Petrašiūnų popieriaus fabrike. Tarp tunelyje rastų daiktų ir 1937 m. karininko užrašai – karybos mokslų konspektas. „Sekundės“ laikraščio pašnekovas tvirtino požemių karalystėje radęs sidabrinį šaukštelį ir neaiškų daiktą, gal skirtą riešutams gliaudyti?

Informacija apie tai, kokia požeminių tunelių paskirtis ir kaip juose atsirado skirtingu metu gyvenusių žmonių daiktai, ilgą laiką buvo balta dėmė Panevėžio istorijoje. Sovietmečiu nebuvo galima tuo domėtis. Mintis, kad požemius statė vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu, atmesta: pastatyta labai dailiai, nors karui verčiantis į vokiečiams nepalankią pusę, jie turėjo statyti paskubom. Žmonės taip pat svarstė, jog toks statinys negali būti iš sovietmečio laikų – taip kruopščiai tuomet niekas nedirbo.

Iš nežinios gimė įvairiausių legendų, apipintų baisiais pasakojimais, susijusių su kalėjimu, kapinėmis, ligonine. Teigta, jog tunelis statytas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, arba, kad jis driekiasi ir po Nevėžio upe.

Antrojo pasaulinio karo metais statytos požeminės slėptuvės

Ieškant atsakymų į klausimus, kas tie paslaptingieji tuneliai Panevėžyje, „ant kelio užveda“, literatūrą nurodo ir šaltinius pateikia Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiasis Geografinės informacinės sistemos specialistas Andrius Sviderskas. Pasak jo, Panevėžyje yra išlikusių Antrojo pasaulinio karo metais statytų požeminių tunelinės konstrukcijos slėptuvių fragmentų. Tikėtina, kad slėptuvės pradėtos statyti karo pabaigoje, atgal pajudėjus frontui.

Vienas iš Lietuvoje tunelines slėptuves tyrinėjančių mokslininkų, jomis besidominčių tyrinėtojų, Klaipėdos universiteto lektorius, technikos mokslų daktaras Arminas Štuopys, dar dirbdamas Kauno technologijos universitete, parengė ir publikavo mokslinį straipsnį, kuriame analizavo būtent Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuves uostamiestyje. Vokiškų slėptuvių entuziastas Laisvūnas Kavaliauskas teigia, kad slėptuvių ar jų fragmentų išlikę visame Klaipėdos mieste: jo sudarytame sąraše – apie 30 objektų, tik dauguma jų beveik sugriauti⁸. Klaipėdoje statytos „S“, „L“ ir „U“ formos tunelinės slėptuvės.

Slėptuvės turėjo padėti išgyventi per bombardavimus ir artilerijos apšaudymus. Pasak A. Štuopio, užsakymą rengti požemines slėptuves teikdavo skirtingos institucijos. Šalia geležinkelių statė atskira žinyba, šalia kalėjimų – policijos pajėgos.

Tunelinės slėptuvės buvo statomos šalia visuomeninių ir pramoninių pastatų, taip pat kvartaluose, kuriuose gyvenantiems, dirbantiems miestiečiams arba atsitiktiniams praeiviams nebuvo galimybės pasislėpti namų rūsiuose. Tikėtasi ir gatvių mūšių. Dažniausiai slėptuves statydavo šalia svarbaus strateginio objekto.

Tunelinės slėptuvės būdavo zigzago formos, panašios į koridorių su vienu ar keliais posūkiais⁹. Tokia forma parinkta dėl to, kad bombardavimo metu būtų sunkiau sunaikinti visą slėptuvę, o sprogimo jėga pažeistų kuo mažesnį plotą.

Statant slėptuves būdavo pasitelkiami vietos gyventojai (kasė, vežė betoną), kuriems vadovaudavo vokiečių inžinieriai specialistai.

Straipsnį iliustruojančiose 1944 m. virš Panevėžio miesto atliktose aeronuotraukose gana ryškiai matyti šviežiai daryti zigzago formos žemės perkasimai: Laisvės aikštėje, sode prie Siaurojo geležinkelio depo, šalia dabartinių Bendruomenių rūmų ir šalia Vilties gatvės. Tikėtina, kad Panevėžyje tokių statinių būta daugiau ir kitose miesto vietose.

Kuo vokiškos slėptuvės skiriasi nuo sovietinių? Pasak tyrinėtojų – vokiškų slėptuvių matmenys yra standartiniai: viduje jos apie 1,6 m pločio, apie 1,9 m aukščio¹⁰. Slėptuvėse būdavo vakuuminės durys, patikimos sklendės, vienas ar du įėjimai bei vienas ar du atsarginiai išėjimai. Viduje sausą aplinką užtikrino drenažai, buvo įvesta elektra, veikė oro vėdinimo, net ventiliavimo sistemos.

Požeminės slėptuvės vertingos bei saugotinos kaip technikos (technologijos) istorijos liudininkės, kaip statybinių medžiagų bei konstrukcijų tyrimų objektas. Šiandien lankytojams tai vienur, tai kitur Lietuvoje atsiveria durys į Šaltojo karo laikų slėptuvės, gal netolimoje ateityje galėsime apsilankyti ir atstatytoje Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuvėje?

Aerofotografijų lobynai

Kol kas mažai ištyrinėti Antrojo pasaulinio karo vokiškų aerofotografijų (fotografijų iš oro) lobynai JAV nacionalinės archyvų ir įrašų administracijos (National Archives and Records Administration, NARA) archyvuose¹¹. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Vokietijos 1939–1944 (1945) m. aerofotografinės medžiagos pateko į sąjungininkų (JAV, Didžiosios Britanijos) rankas ir taip atsidūrė NARA archyvuose. Šiuo metu visa medžiaga prieinama studijoms, laisvam kopijavimui. Tikėtina, jog šiuose archyvuose galima rasti iki 300–500 tūkst. aerofotografijų, kuriose užfiksuota Lietuvos teritorija 1940–1945 m., ir šiek tiek pokarinių aerofotografijų, atliktų jau pačių sąjungininkų, besižvalgiusių po buvusios Sovietų Sąjungos pakraščius. Kas kartą užskrendant buvo atliekama nuo 1 iki kelių šimtų kadrų. Didžioji dalis medžiagos neskaitmenizuota (tik mikrofilmai arba originalai).

¹ Šošič, R. Miesto požemių paslaptys – vis dar neįminta mįslė. Sekundė, 2005 02 03, Nr. 27, p. 5.

² Ten pat.

³ Ten pat, 2005 02 05, Nr. 28, p. 4.

⁴ Prieiga per internetą:  https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/9933-pan-paslaptingieji-po%C5%BEeminiai-tuneliai-panev%C4%97%C5%BEyje

⁵ Mikučionytė, R. Mįslingi tuneliai muziejininkams – ne mįslė. Panevėžio balsas, priedas „Savaitgalis“, 2010 03 13, Nr. 56, p. 7–8.

⁶ Šošič, R. Miesto požemių paslaptis atskleis tyrinėtojai. Sekundė, 2005 03 31, Nr. 72, p. 5.

⁷ Šošič, R. Miesto požemių paslaptys – vis dar neįminta mįslė. Ten pat, 2005 02 03, Nr. 27, p. 5.

⁸ Prieiga per internetą: https://ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipeda/legendomis-virtusios-memelio-sleptuves-1403076

⁹ Štuopys, A. Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuvės Mėmelyje / Klaipėdoje. Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos. Klaipėda, 2009, p. 161.

¹⁰ Prieiga per internetą: https://ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipeda/legendomis-virtusios-memelio-sleptuves-1403076

¹¹ Prieiga per internetą: https://www.maps4u.lt/lt/maps.php?cat=85

Nuotraukos:
1. Slėptuvė prie Vilties gatvės. Panevėžys, 1944 m.
2. Slėptuvė prie siaurojo geležinkelio depo. Panevėžys, 1944 m.
3. Slėptuvė prie dabartinių Bendruomenių rūmų. Panevėžys, 1944 m.
4. Slėptuvė Laisvės aikštėje. Panevėžys, 1944 m.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas