Panevėžio krašto istorijoje yra daug įdomių, į praeitį nugrimzdusių paslapčių. Panevėžio rajone neliko apie pusantro šimto anksčiau buvusių kaimų ir vienkiemių: vieni buvo prijungti prie kitų kaimų, miestelių ar miesto, kiti visai išnyko. Kai kurių kaimų pavadinimai suteikti dabartinėms Panevėžio miesto gatvėms, kaip antai: Savitiškio, Stetiškių, Pajuostės, Molainių ir kt.

Vakarinėje Panevėžio miesto dalyje driekiasi siaura gatvelė, pavadinta kadaise čia buvusio Savitiškio kaimo vardu. Kaimas XX a. pabaigoje prijungtas prie Panevėžio miesto, o vėliau visai panaikintas. Sovietmečiu Savitiškio gatvė tęsėsi į šiaurę nuo Klaipėdos g. (ties šiandieniniu prekybos centru „Babilonas“). Mediniu tiltu peršokusi Nevėžį, Savitiškio gatvė rėmėsi į pramoniniame miesto rajone esančią Juliaus Janonio gatvę.

Ar Savitiškio dvaras buvo piktojo bajoro Čičinsko tėvo nuosavybė?

Nuo Panevėžio važiuojant Berčiūnų link, dešinėje kelio pusėje, kur į Nevėžį įteka vingiuotas Šarmuto upelis, būta Savitiškio dvaro. Literatūroje minima, kad XVII a. pradžioje kartu su kitomis Upytės pavieto teritorijomis Savitiškis atiteko Jonui Sicinskiui. Legendomis apipinto bajoro Vladislavo Sicinskio, liaudyje vadinto žiauriuoju ponu Čičinsku, tėvas – Jonas Sicinskis buvo žymus tuometinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinis veikėjas.

Išlikusiame XVII a. pab. Savitiškio dvaro inventoriaus surašyme nurodyta, kad važiuojant iš Panevėžio yra vartai su nedidelėmis durikėmis, už vartų – sena virtuvėlė, arklidė ir daržinė iš rąstų, iš žabų pripinta karietinė (P. Juknevičius, Savitiškio dvaras, Panevėžio tiesa, 1993 01 29, Nr. 18). Yra dvi klėtys po vienu stogu, mūrinis rūsys, sena avidė, rąstinė kiaulidė. Aprašyti ir gyvenamieji rūmai su vidaus inventoriumi. Rūmus sudarė geroji troba ir senieji rūmai, dengti šiaudais. Tuo metu dvaras buvo išnuomotas Upytės žemės teisėjui ponui Danieliui iš Kozelsko Puzinai ir ponui Ronovičiui.

Savitiškio dvaras taip pat minimas aprašant savanorių kovas Panevėžio krašte. 1940 m. sovietų valdžia Savitiškio dvarą nacionalizavo. Kaip prisiminė gyventojai, dvaro šeimininkų Ruplėnų į Sibirą neištrėmė todėl, kad ponas Panevėžio spirito fabrike ėjo atsakingas pareigas, ir be jo žinių fabrikas negalėjo tinkamai funkcionuoti. Tuo metu Savitiškio dvaro trobesiai bei gyvenamasis namas buvę mediniai, apleisti; lyginant su aplinkinių gyventojų būstais, jie buvo seni ir dideli. Mat formuojant vieną daugiafunkcinį dvaro pastatą, prie jau stovėjusių pastatų galo pristatytos reikiamos patalpos – menės, valgomieji, svečių apartamentai, todėl pastatai ilgėjo.

Sovietmečiu aplinkinių namų gyventojų trobose galima buvo aptikti kadaise Savitiškio dvarui priklausiusių pavienių daiktų: ąžuolinių drožinėtų spintų, metalinių gražiai išlankstytų prie sienos tvirtinamų pakabų drabužiams ir kt. Iškeldinti senieji dvaro šeimininkai apsigyveno Marijonų gatvėje.

Kairiajame Nevėžio krante, nuo Savitiškio gatvės tilto matomoje vietoje, stovėjo senas malūnas. Nevėžio vaga ties malūnu buvo užtvenkta akmenine užtvanka. 1925 m. malūnas sudegė, bet buvo atstatytas. Ilgainiui neprižiūrimas malūnas sunyko. Šiandien likusi tik nedidelė akmenų krūva iš buvusio malūno pamatų.

Tiltas per Nevėžį – kitoje gatvėje atsidūręs Savitiškio gatvės perlas

Manoma, kad medinis tiltas per Nevėžį Savitiškio gatvėje pastatytas Plūkių kaimo teritorijoje 1940 m. pastačius Cukraus fabriką. Į jį tuomet arkliais pakinkytais vežimais veždavo cukrinius runkelius. 1944 m. darytoje aeronuotraukoje tiltas jau matomas.

Sovietmečiu aplink medinį tiltą „virė“ gyvenimas: išlikusių vienkiemių gyventojai augino gyvulius ir daržus, kilo nauji pastatai. Tiltu važinėjo lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai, į darbus pramoniniame rajone skubėjo žmonės. Savitiškio tiltas buvo saugomas nuo pavasarinių ledonešių: iš miesto pusės  kiekviena medinė tilto atrama buvo su geležimi kaustytais ledlaužiais. Didelės ledo lytys, užplaukusios ant jų, perlūždavo ir nesugadindavo tilto.

1972 m. miesto valdžia sulaukė nemažai gyventojų skundų, kad medinis tiltas blogai prižiūrimas, nulaužyti jo turėklai, dangoje žioji skylės. Panevėžio m. savivaldybės užsakymu naują tilto per Nevėžį Savitiškio gatvėje projektą parengė projektavimo institutas „Lietkelprojektas“, statė 5-oji Panevėžio kelių statybos valdyba. Tiltas pradėtas statyti 1980 m. Dokumentuose užfiksuota, kad jis baigtas statyti 1981 m., o atiduotas naudoti tik 1987 m. (Panevėžio m. savivaldybės UAB „Panevėžio gatvės“ Automobilių kelių tilto techninis pasas „Tiltas per Nevėžio upę Savitiškio gatvėje“). Šiandien tokie terminai gali stebinti, bet tokia buvo sovietmečio realybė. Tilto techninėje charakteristikoje pateikti duomenys apie naująjį tiltą: 30 m ilgio (bendras tilto ilgis – 56,6 m) sijinis tiltas su 15,70 m pločio važiuojamąja dalimi, dengta asfaltbetoniu; turėklai – metalinė 0,9 m aukščio tvorelė; krantinių atramos gelžbetoninės; upė ties tiltu 3 m pločio, 1,7 m gylio. Naujuoju tiltu nutiestos komunikacijos: šiluminė trasa, elektros ir ryšių linijos. Anksčiau požeminės komunikacijos ėjo upės dugnu. Gelžbetoninė Nevėžio užtvanka ties Savitiškio g. buvo pastatyta keleriais metais anksčiau nei naujasis tiltas –1974-aisiais.

Šalia Savitiškio gatvės nutiesus naują Vakarinę gatvę ir joms susiliejus, tiltas atsidūrė Vakarinės gatvės dalyje.

Savitiškio gatvės tvarkymo ir priežiūros darbai

Ilgą laiką Savitiškio gatvė buvo grįsta akmenimis („brukas“) ir buvo prižiūrima pagal tokių kelių priežiūros taisykles. Gyventojai prisimena, jog 1953–1955 m. Savitiškio gatvę prižiūrėjo Cukraus fabriko darbininkas Kazimieras Navardauskas su šeima. Jo žmona ir vaikai padėdavo jam maišyti skiedinį, paduodavo akmenis iš netoliese kelio tvarkymui suvežtos akmenų krūvos.

XX a. 8 deš. skųstasi, jog važiuoti Savitiškio gatve nepatogu. Metai iš metų ji neremontuojama, išmuštos didžiulės duobės nuo jos pradžios iki galo, pati gatvė apaugusi krūmais ir piktžolėmis. Blogos būklės buvo ir J. Janonio–Savitiškio gatvių sankryža. Vairuotojai buvo nepatenkinti, kad negali važiuoti duobėta Savitiškio  gatve, ypač su kroviniu. Baimindamiesi, kad nesulūžtų automašina ar nebūtų pažeistas krovinys, sukdavo aplink, per miestą. Vėliau ši gatvė išasfaltuota.

Kiti objektai Savitiškio gatvėje

1941 m. Savitiškyje įkurta Linininkystės bandymų stotis, kuri 1961 m. perkelta į Upytę. Panevėžio miesto ir rajono laikraštyje „Panevėžio tiesa“ dažnai skelbti šios stoties laboratorijos vedėjo Prano Valatkos straipsneliai apie selekcininkystę.

Panevėžyje suklestėjus pramonei, miesto gyventojai susirūpino, kad labai teršiama Nevėžio upė. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Panevėžio nuotekų valymo įrenginių projektinę užduotį. 1955–1956 m. mieste pradėti centralizuoto vandentiekio ir nuotekų šalinimo bei valymo ūkio įrenginių projektavimo ir kai kurie statybos darbai. Savitiškio g. 6 ėmė veikti Teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos Pagrindinė perpumpavimo stotis.

Savitiškio g. 10 įsikūrė Panevėžio remonto ir statybos valdyba; Savitiškio g. 13 – Panevėžio miškų ūkio gamybinis susivienijimas; Savitiškio g. 25 buvo linų supirkimo ir pirminio apdirbimo gamybinio susivienijimo „Linų pluoštas“ bendrabutis. Šiuo metu Savitiškio gatvėje yra 6 daugiabučiai, garažų bendrija, 21 įmonė, 2 individualūs namai ir 11 dar neužstatytų sklypų (Savitiškio gatvė taps 3 skirtingomis gatvėmis, Panevėžio miesto savivaldybės naujienos, 2016 04 13).

Nuotraukoje – Panevėžio jūrų skautai prie Savitiškio malūno. 1927 m.

Nuotrauka iš Viktoro Ramučio Vitkausko asmeninės kolekcijos.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas