1919 m. ši gatvė dar buvo vadinama Januškevičiaus vardu. Cariniais laikais Januškevičius buvo miesto vadovas. Gatvė buvo gana trumpa ir prastos būklės. 1929 m. spaudoje rašyta, kad ji negrįsta, joje pilna mėšlo krūvų. Gatvė buvo ir labai siaura. 1929 m. miesto valdyba svarstė šios gatvės praplatinimo ir išlūžusios tvoros klausimus. 1930 m. Januškevičiaus gatvėje siūlyta įvesti elektrą. Tam reikėjo ją patiesinti, išgrįsti ir išlyginti. Gatvės klausimai tapo ypač aktualūs čia apsigyvenus Panevėžio apskrities agronomui Alfonsui Gilvydžiui. Jo namuose lankėsi daug ūkininkų. 1931 m. A. Gilvydis, gavęs leidimą namo statybai, ne tik statė namą, bet ir rūpinosi gatvės tvarkymu. 1932 m. spaudoje rašyta, kad Januškevičiaus gatvė iki agronomo namų sutvarkyta. Toliau link Plukių gatvės visi patvoriai užteršti, į gatvę pilamos pamazgos.

1934 m. vasario 11 d. Januškevičiaus gatvė pavadinta Berčiūnų gatve. Gatvė pamažu tvarkyta, ir tai buvo didelis A. Gilvydžio – garsiausio šios gatvės gyventojo nuopelnas.

Dar žinoma, kad Berčiūnų gatvės pradžioje gražius namus buvo pasistatęs gyvulių pirklys Jakobsonas Meeras.

Kaip minėta, šioje gatvėje gyveno vienas garsiausių panevėžiečių Alfonsas Gilvydis, buvęs net Lietuvos Seimo vicepirmininku. Jis gimė 1895 m. balandžio 1 d. (senuoju stiliumi) Ukmergės apskrities (vėliau Panevėžio apskr.) Kikonių kaime, Kupiškio parapijoje. Be jo, Povilo Gilvydžio ir Onos Vaitiekūnaitės šeimoje augo brolis Juozapas ir sesuo Ona. Kiti du vaikai – Jonas ir Marytė anksti mirė. Tėvai turėjo 23 ha žemės. Nuo 8 metų piemenaujantis Alfonsas stebėdavo, kaip sėjami javai ir pats bandydavo ką nors pasėti. Jis mokėsi Kupiškio pradinėje, vėliau – Kupiškio dviklasėje mokykloje. 1912–1917 m. mokėsi Maskvos žemdirbystės mokykloje. Iš pradžių dirbo Maskvos gubernijos Serpuchovo apskrities vartotojų bendrovės sąjungoje kooperacijos instruktoriumi. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, A. Gilvydis sugrįžo į tėvynę ir įsidarbino Kupiškyje besikuriančios savivaldos komitete. 1918 m. birželį stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1916 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Rašė į leidinius „Lietuvių balsas“, „Mūsų ūkis“, „Tėvynės balsas“, „Lietuvos dirva“, „Ūkininko patarėjas“, „Žemės ūkis“, „Lietuvos aidas“, „Panevėžio balsas“, „Mūsų kraštas“ ir kitus.

Nuo 1919 m. spalio A. Gilvydis gyveno Panevėžyje, dirbo Panevėžio gimnazijoje. Iš pradžių jam siūlyta dėstyti gamtos mokslus, bet grįžęs gamtininkas J. Elisonas perėmė gamtos mokslų dėstymą. J. Balčikonis pasiūlė A. Gilvydžiui dėstyti lietuvių kalbą ir istoriją. Šiuos dalykus jis dėstė Panevėžio gimnazijos paralelinėse klasėse rusų kalba. Panevėžio mokytojų seminarijoje A. Gilvydis dėstė geografiją, istoriją ir žemės ūkio dalykus. Mokytoju Alfonsas dirbo ketverius metus. Jis aktyviai įsijungė  į miesto kultūrinį gyvenimą. Jau 1920 m. buvo „Aido“ draugijos valdybos nariu, tais pačiais metais – vienas iš sporto draugijos „Sveikata“ steigėjų ir valdybos narys. Ši draugija Panevėžyje išpopuliarino futbolą. 1920 m. A. Gilvydis tapo Šaulių sąjungos nariu. 1923 m. birželio 15 d. pradėjo dirbti Panevėžio apskrities agronomu. Šis darbas labiausiai atitiko jo išsilavinimą, pomėgius ir profesiją. Agronomo pareigose dirbo iki 1936 m. A. Gilvydžiui dirbant Panevėžio apskrities agronomu, daug nuveikta žemės ūkio srityje. Panevėžio apskritis tapo viena pirmaujančių Lietuvoje. Iki 1926–1927 mokslo metų pabaigos jis dar dirbo ir Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1925 m. vedė Eleną Jablonskytę – kalbininko Jono Jablonskio dukterėčią. Šeimoje augo šeši vaikai: Aldona, Algimantas, Mindaugas, Jaunutis, Marija ir Antanas. 1921–1931 m. A. Gilvydis buvo Panevėžio žemės ūkio draugijos valdybos pirmininku, nuo 1923 m. – Panevėžio liaudies banko valdybos pirmininku, o susijungus Panevėžio liaudies bankui ir Panevėžio ūkininkų bankui, tapo Panevėžio ūkininkų banko valdybos pirmininku. Panevėžio apskrities agronomo pareigos apėmė plačius veiklos barus. Reikėjo organizuoti žemės ūkio parodas, prižiūrėti žemės rūšiuotojų darbą, organizuoti žemės ūkio kooperatyvus, prisidėti prie kaimų skirstymo į vienkiemius ir kita. 1934–1936 m. buvo Panevėžio miesto tarybos nariu, kontrolės komiteto pirmininku. 1936 m. išrinktas Lietuvos Seimo vicepirmininku. 1937 m. iš Panevėžio A. Gilvydis persikėlė į Kauną. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, iš visų pareigų atleistas, dirbo agronomu Deltuvoje. 1941 m. sausį iš darbo atleistas. 1941–1944 m., nacių okupacijos metais, dirbo Vilkaviškio apskrities agronomu. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. su šeima atvykęs į JAV, apsigyveno Detroite. Mirė 1987 m. spalio 22 d. Jo žmona Elena mirė 1976 m. spalio 13 d. Abu palaidoti JAV.

1919–1936 m. A. Gilvydis buvo vienas aktyviausių panevėžiečių tiek politinėje, tiek visuomeninėje veikloje.

Istorijos bėgyje Berčiūnų gatvės pavadinimas daugiau nesikeitė. Šiuo metu tai graži Panevėžio gatvė.

Nuotraukos:
1. A. Gilvydis prie savo namo Januškevičiaus gatvėje.
2. Elena ir Alfonsas Gilvydžiai su dukra Aldona Panevėžyje. 1933 m.
3. Lietuvos Seimo prezidiumas. Antras iš dešinės Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis. 1936 m.

Nuotraukos iš Mindaugo Gilvydžio asmeninio archyvo.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas