1919 m. lapkričio 22 d. miesto gatvių protokole tarp 66 kitų gatvių Donelaičio gatvė neminima. 1923 m. lapkričio 4 d. miesto valdybai buvo pateiktas 10 Donelaičio gatvės gyventojų prašymas gatvę pratęsti iki Plukių gatvės. Prašyme pažymėta, kad gatvės būklė prasta, gatvė siaura, nepraeinama ir nepravažiuojama, nėra šaligatvių. Gyventojai prašė gatvę praplatinti. 1929 m. plane gatvė pavadinta Duonelaičio vardu. Iš tiesų turėjo būti Donelaičio, bet tuo metu buvo minima tokiu pavadinimu. Ir jis išliko keletą metų. 1935 m. plane nurodyta, kad gatvė 287 m ilgio. 1926 m. šaltiniuose fiksuota, kad gatvė išgrįsta, kitur 1935 m. nurodoma, kad gatvė grįsta paprastais akmenimis.
Donelaičio g. 11 įsikūrusioje redakcijoje 1922 m. kovą pradėtas leisti pirmasis Panevėžio lietuviškas periodinis leidinys – žurnalas „Meilės keliais“. Leidinio prenumerata metams kainavo 48 auksinus. Prenumeratoriams JAV kaina metams – 1 doleris. Leidinio viršelyje, kurį puošė skulptoriaus Juozo Zikaro piešinys, buvo nurodyta jo paskirtis: „Laikraštis dvasinei kultūrai kelti“. Tačiau pagal apimtį ir periodiškumą leidinys buvo panašus į žurnalą. Iš viso išėjo keturi numeriai: pirmasis – 1922 m. kovą, antrasis – balandį, trečiasis – gegužę ir birželį, ketvirtasis – liepą ir rugpjūtį. Leidinys „Meilės keliais“ propagavo garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus, kurio pasekėjų judėjimas susiformavo XIX a. 9 deš., idėjas. Smurto, keršto ir kitokio blogio pasmerkimą, visuomenės moralės tobulinimą. „Meilės kelius“ leido mokytojas Balys Dūda, redagavo Liaudies universiteto studentas Pranas Vikonis. Leidinį rėmė iškiliausi Panevėžio krašto inteligentai. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė paaukojo 52 auksinus.
Balys Dūda gimė 1896 m. sausio 13 d. Maksvyčių kaime, Subačiaus valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Subačiuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Peterburge, kur išlaikė keturių gimnazijos klasių egzaminus. 1915 m. B. Dūda įgijo pradžios mokyklos mokytojo cenzą. 1915–1916 m. mokytojavo Dubliškiuose, Kupiškio valsčiuje, 1917–1918 m. – Surdegyje, 1918–1919 m. – Milaišiuose. 1919–1920 m. dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje korektoriumi. 1923–1924 m. Šiauliuose tarnavo Kultūros bendrovėje. Dalyvaudamas „tolstojininkų“ judėjime, 1918 m. B. Dūda planavo įkurti žemės ūkio kolektyvą. 1918–1919 m. jis dirbo „Kibirkštėlės“ bendrovėje, kuri leido knygas jaunimui. Rašė žurnalams „Meilės keliais“, „Atgimimas“. Mirė B. Dūda 1924 m. rugpjūčio 23 d.
Pranas Vikonis gimė 1897 m. sausio 26 d. Girinkoje (Rokiškio raj.). 1919 m. dalyvavo kovose su bolševikais Rokiškio apskrityje. 1922–1925 m. Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir latvių kalbas. 1921 m. P. Vikonis parašė vadovėlį „Lietuvių kalbos pamokos svetimtaučiams“, 1922 m. koregavo „Lietuvių-rusų kalbų žodynėlį“. 1925 m. redagavo žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“, buvo Lietuvos mokytojų profsąjungos Centro valdybos nariu. 1926 m. P. Vikonis pradėjo dirbti Raseinių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1926 m. gegužės mėn. nuo LSDP jis išrinktas į III Seimą ir buvo vienas jauniausių jo narių. Po valstybės perversmo P. Vikonis grįžo į Raseinius, dirbo mokykloje. 1927 m. buvo LSDP Raseinių apskrities vadovu. 1927 m. rugsėjo 9 d. organizavo Raseinių sukilimą. Nepavykus pučui, emigravo į Latviją. Ten leido laikraštį „Laisvas žodis“. 1927 m. lapkričio 6 d. dalyvavo LSDP konferencijoje Rygoje. 1928 m. P. Vikonis išvyko į Urugvajų, dalyvavo Urugvajaus socialistų partijos veikloje. 1931–1940 m. redagavo „Naują bangą“, 1956–1959 m. bendradarbiavo leidiniuose „Darbas“, „Keleivis“, „Naujienos“. P. Vikonis mirė 1959 m. spalio d. Montevidejuje (Urugvajus).
Donelaičio gatvėje gyveno garsus vargonų meistras Martynas Masalskis. 1900 m. jis apsigyveno Panevėžyje. 1914 m. Donelaičio gatvėje pasistatė gyvenamąjį namą ir sandėlį. 1884 m. įkurta M. Masalskio dirbtuvė. Vien Lietuvoje jis pagamino 56 vargonus. 1934 m. spaudoje rašyta, kad jis jau pagamino 73 didelius vargonus ir 402 fisharmonijas. Jo vargonų yra Varšuvoje, Vitebske, Ramygalos, Pušaloto, Pasvalio bažnyčiose ir kitur. Mirė 1954 m. rugsėjo 7 d.
Nuotraukos:
1. M. Masalskis savo dirbtuvėje. XX a. 4 deš.
2. Martynas Masalskis. 1927 m.
3. Algimantas Bajarūnas prie namo Donelaičio gatvėje. Apie 1960 m.
Nuotraukos iš Algimanto Bajarūno asmeninio archyvo.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
