Panevėžio mieste ligoninių tinklas susiformavo jau Respublikos laikais. Mieste veikė ambulatorija, žydų ligoninė, privačios nedidelės klinikos. Iš jų garsiausia buvo Vitalijaus Gusevo klinika P. Puzino gatvėje. V. Gusevas pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją. Pirmoji buvo nesėkminga, o antroji pavyko. Garsėjo mieste ir žydų ligoninė, joje dirbo geri gydytojai.

Stambiausia buvo Panevėžio apskrities ligoninė. Panevėžio apskritis, gavusi žemės iš Žemės reformos valdybos, dalį jos skyrė ligoninės statybai. 1923 m. pastatytas Panevėžio apskrities ligoninės medinis pastatas, kuriame įsikūrė chirurgijos ir gimdymo skyriai. Pradžia nebuvo lengva. 1923 m. apskrities ligoninėje mirė 61, 1924 m. – 72 ligoniai. Dalis mirusių buvo sunkūs ligoniai ar sirgę nepagydomomis ligomis, kiti mirė po sunkių operacijų. Panevėžio apskrities ligoninė nuo 1924 m. veikė Smėlynės gatvėje, prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. 1924 m. į pastatytą mūrinį priestatą įkeltas gimdymo skyrius. Nuo 1931 m. ligoninės skyriai persikėlė į mūrinius dviejų aukštų pastatus, pastatytus tame pačiame sklype 1930 m. Projekto autorius architektas inžinierius Romanas Stanikūnas. Garsiausi jo darbai atlikti Kaune. Dideli jo nuopelnai Panevėžyje projektuojant Katedrą.

1931 m. ligoninėje įrengtas rentgeno kabinetas. 1933 m. įsikūrė akių, ausų, nosies ir gerklės skyriai. Ligoninė užėmė 5 ha buvusio gražaus caro generolo Zacharijaus Antonovičius Liackio dvaro. Ligoninėje buvo modernus centrinis šildymas. Prie ligoninės veikė ambulatorija. Didžiausias gydymo įstaigoje buvo chirurgijos skyrius, kuriam vadovavo gydytojas Stasys Mačiulis. Šiame skyriuje buvo gydoma apie 80–90 ligonių. Ligonių skaičius vis augo ir ligoninę teko plėsti. Tuo metu Panevėžio apskrities ligoninė buvo viena moderniausių Lietuvoje. 1935 m. pradėtas statyti ligoninės antrasis priestatas, kurį projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, 1926 m. baigęs Romos universiteto architektūros fakultetą. Jis projektavo daug pastatų Kaune, Panevėžyje suprojektavo mergaičių gimnazijos pastatą. 1936 m. ligoninės priestatas atiduotas naudoti. Statyba kainavo apie 170 tūkst. litų. Priestate įsikūrė ambulatorija, raštinė ir gimdymo skyrius.

1925 m. para Panevėžio apskrities ligoninėje kainavo 7 litus. 6 litus mokėdavo apskrities gyventojai, 8 – atvykę iš kitų apskričių ir miesto gyventojai. Utenos apskrities ligoninėje para kainavo tik 4 litus. Operacija Panevėžio apskrities ligoninėje kainavo nuo 30 iki 150 litų. Iš jų 25 proc. tekdavo chirurgui, 40–50 proc. sudarė naudotos medžiagos, likę pinigai – ligoninės naudai.

Pasaulinė krizė, prasidėjusi 1929 m., palietė ir Lietuvą. Gyvenimo lygis prastėjo. Ligoninė turėjo atsižvelgti į gyventojų perkamąją galią. Nuo 1932 m. vasario 1 d. Panevėžio apskrities ligoninėje už gydymą ir išlaikymą ligoninėje kitų apskričių gyventojams kaina sumažinta nuo 8 iki 7 litų. Sumažėjo mokestis už rentgeno nuotraukas, operacijas. Apskrities gyventojams gydymas kainavo dar mažiau. Ligoninė gaudavo pajamų iš savo ūkio. Ji valdė nemažą žemės sklypą, laikė karvių.

Ligoninei ilgą laiką vadovavo daktaras Antanas Didžiulis, nuo 1930 m. – Stanislovas Mačiulis. A. Didžiulis priklausė socialdemokratų partijai, ne vienerius metus buvo ir Panevėžio miesto tarybos narys. 1925 m. ligoninėje dirbo 3 gydytojai: vedėjas A. Didžiulis, chirurgas V. Gusevas, gydytojas asistentas Rudaitis. Panevėžio apskrities ligoninėje ilgą laiką nebuvo užkrečiamųjų ligų skyriaus. Tokius ligonius gydė žydų ligoninėje.

Panevėžio apskrities ligoninės gydytojai, išdirbę 3 metus, buvo siunčiami praktikuotis į užsienį. Panevėžio apskrities ligoninėje gydėsi pacientai daugiausia iš Panevėžio miesto ir apskrities.

1940 m. ligoninėje kilo didelis gaisras. Jis prasidėjo vasario 19 d. apie 18 valandą 30 minučių ligoninės senojo pastato pastogėje tikriausiai dėl elektros ar šildymo sistemos problemų. Užsidegusiame pastate buvo chirurgijos, gimdymo ir ausų ir nosies ligų skyriai, taip pat ambulatorija ir raštinė. Gaisras plito gana lėtai, nes stogas ir kapitalinės sienos buvo iš nedegios medžiagos. Ugnį gesinti trukdė šaltas oras ir vandens trūkumas. Vėliau vanduo tiektas iš Nevėžio upės.

Gaisrą gesinti iškviesti kariuomenės daliniai, taip pat visi civiliai ir kariuomenės ugniagesiai. Gesindamas gaisrą susižeidė vienas ugniagesys. Gaisro metu išdegė ligoninės antro aukšto medinės pertvaros, dalis chirurginio skyriaus. Ligoninė dar degė ir kitos dienos rytą, bet gaisras faktiškai jau buvo likviduotas. Tuo metu ligoninėje buvo apie 200 ligonių, kurie evakuoti į greta esančios Panevėžio mergaičių gimnazijos patalpas. Aukų pavyko išvengti.

Gaisro metu ligonius padėjo išgabenti kariai. Pacientai džiaugėsi, kad pabėgo, nes ligoninėje nuo lubų pradėjo kristi tinkas. Lovos mergaičių gimnazijoje sustatytos klasėse. Vienas ligonis iš ligoninės atbėgo basas. Į mergaičių gimnaziją maistą sanitarės nešdavo iš ligoninės virtuvės. Vienas pacientas, labai skundęsis sveikata, pabėgo iš ligoninės ir nebegrįžo. Kitas ligonis, kuriam neseniai operuotas apendicitas, pats atėjo į mergaičių gimnaziją.

Mergaičių gimnazijos mokinės perkeltos į Panevėžio valstybinę berniukų gimnaziją, kur mokėsi nuo 15 valandos. Bet buvo labai nepatogu ir nesaugu grįžti namo mergaitėms, gyvenusioms ne mieste, todėl nuo 1940 m. vasario 29 d. mergaitės Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje pradėjo eiti į pamokas nuo 7 valandos, o berniukai mokėsi po pietų. 1940 m. rudenį mergaičių gimnazija buvo užimta dėl karinės mobilizacijos.

1940 m. gegužės 22 d. ligoniai iš mergaičių gimnazijos perkelti į apskrities ligoninę. Kai kurie gulėjo tiesiog koridoriuose. Gaisro nuostoliai siekė apie 100 tūkst. litų, bet visa brangi aparatūra buvo išgelbėta. 1940 m. vasarą Panevėžio apskrities ligoninė jau buvo visiškai suremontuota. Šis gaisras Panevėžio mieste buvo vienas didžiausių Nepriklausomos Lietuvos laikais. Jo padarinius pavyko gana sėkmingai ir greitai likviduoti.

Nuotraukoje – Panevėžio apskrities ligoninė. XX a. 4 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas