Stoties gatvė Panevėžyje carinės Rusijos imperijos laikais buvo vadinama Vokzalnaja. Ji tęsėsi nuo tilto per Nevėžio upę iki medinio geležinkelio stoties pastato.

Pirmojo pasaulinio karo metais gatvė vadinta vokiškai Bahnhofstrase (Geležinkelio stoties gatvė). Ji gerokai pailgėjo, prie jos prijungus gatvę, nusidriekusią į pietus nuo Nevėžio upės (dab. Respublikos gatvė).

Tarpukariu gatvė pavadinta Stoties gatve. Ji buvo sutrumpinta ir vėl baigėsi tiltu. Šioje miesto pakraštyje esančioje gatvėje dažniausiai kurdavosi ir namelius statėsi iš kaimų atvykstantys neturtingi ūkininkai. Vyrai dirbdavo geležinkelyje, ieškodavo darbo fabrikuose, o moterys eidavo dirbti tarnaitėmis.

Sovietmečiu Stoties gatvė, vedanti į Panevėžio geležinkelio stotį, buvo labai judri. Miesto gyventojai ir svečiai keleiviniais traukiniais keliaudavo į įvairius Sovietų Sąjungos miestus ir miestelius. Nuo 1953 m. gruodžio 1 d. Panevėžyje atidaryta „autobusų kursavimo“ linija Stotis–Aerodromas. (Panevėžio archyvas, f. 14, ap. 1, b. 80, l. 240). Vasaros sezonu traukiniai iš Maskvos į Kaliningradą iš Panevėžio stoties išvažiuodavo 9 val. 57 min. o į Maskvą iš Panevėžio traukinys išvykdavo 2 val. 16 min. Vasarą keisdavosi ir siaurųjų traukinių grafikas. Pavyzdžiui, į Biržus iš Panevėžio traukinukas išvykdavo 10 val. („Panevėžio tiesa“, 1965 m. gegužės 29 d.).

Siauruku į Panevėžį atvažiuodavo nemažai kaimo gyventojų, kurie į miestą atveždavo savo užaugintų gėrybių. Iki miesto centre buvusio turgaus jiems būdavo gana toli, todėl Panevėžio miesto valdžia 1953 m. balandžio mėn. nusprendė Panevėžio miesto ribose, prie geležinkelio stoties esantį laisvą žemės sklypą „laikinam naudojimui“ perduoti miesto turgaus direkcijai. Ji įpareigota čia „įrengti prekiavimo stalus ir paskirti vieną rinkėją bei tvarkdarį“ (Panevėžio archyvas, f. 14, ap. 1, b. 82, l. 357).

Panevėžio geležinkelio stotis buvo didelių permainų, vykusių geležinkelio transporte, liudininkė. Garvežius pakeitė šilumvežiai, siaurasis geležinkelis nunyko ir kt. Pertvarkant Sovietų Sąjungos, į kurios sudėtį tuomet buvo įtraukta ir Lietuva, susisiekimo priemones, siaurųjų geležinkelių ruože, kurį aptarnavo Panevėžio garvežių depas, visi garvežiai imti keisti šilumvežiais. „Kūrenami“ dyzelinu šilumvežiai išvystydavo kur kas didesnį greitį, todėl tam pačiam transporto darbui reikėjo mažiau mašinų ir mašinistų. Taip radosi laisvo personalo, kuris plečiant geležinkelio tinklą, įdarbintas kitur.

1956 m. lapkričio 30 d. miesto laikraštyje „Panevėžio tiesa“ rašyta:

Pirmieji šilumvežiai, pagaminti Kolomnos fabrike, bus gauti Panevėžyje dar šiais metais. Kadangi šių mašinų aptarnavimas ir remontas žymiai skiriasi nuo iki šiol vartotų garvežių aptarnavimo ir remonto, visi mūsų garvežių mašinistai ir jų padėjėjai turės persikvalifikuoti. Kad keleivių aptarnavimas ir krovinių pervežimas nesusitrukdytų, mašinistai į persikvalifikavimo kursus vyks ne visi kartu, o keliomis pakaitomis. Gruodžio mėnesį į kursus Gomelyje išvyks 17-os darbuotojų grupė. Jų tarpe yra garvežių depo viršininkas Olechovičius, geriausi mašinistai sunkiasvorininkai Malinauskas, Snicorius, Kulakauskas, atsakingasis depo dežuruotojas Boiko, mašinistų padėjėjai Tamelis, Purvinis ir kiti. Kursai tęsis 7 mėnesius.

Sovietmečiu suklestėjus pramonei, geležinkelio bėgiai buvo nutiesti beveik į kiekvieną stambesnę pramonės įmonę tam, kad jas lengviau pasiektų įvairūs kroviniai. Bėgiai nutiesti į Spirito kombinato sandėlius, Kabelių, Ekrano gamyklas, Grūdų produktų, Pieno kombinatus ir kitur.

Kaip atrodė dar cariniais laikais statytos medinės Panevėžio geležinkelio stoties užkulisiai sovietmečiu, galima sužinoti iš 1953 m. gegužės 14 d. miesto valdžios atstovų patikrinimo rašto (Panevėžio archyvas, f. 14, ap. 1, b. 82, l. 456).

Rašte pažymima, kad stoties sanitarinė būklė, palyginus su praeitais metais, pagerėjo: išbaltinta vandens virimo patalpa, suremontuota virtuvė, įsigytas šaldytuvas, minkšto inventoriaus, sutvarkytas mėsos produktų pristatymo transportas. Tačiau rasta ir nemažai trūkumų: nepatenkinama sanitarinė būklė virtuvėje ir bufetuose. Netinkamai laikomi maisto produktai, vandens „bokeliai priaugę nešvarumų“, rasti paruošti naudojimui nešvarūs indai, salėje daug dulkių, netinkamai įrengtos „spiaudyklės“, šiukšlių dėžės. Salių patalpas būtina remontuoti. Bufetininkės dirbo be „sanitarinių rūbų“, bufete kabojo viršutiniai drabužiai, prie maisto produktų mėtėsi nešvari avalynė. Šaldytuve laikyta „atsiduodanti“ mėsa, „nepaliekama dienos praba“, virėja neturėjo sanitarinės knygutės, sandėlyje produktai laikyti kartu su viršutiniais rūbais, darbuotojai nesusipažinę su „sanitariniu minimumu“, nežino realizacijos terminų. Stoties teritorijoje gyventojai pylė šiukšles, kurios neuždengiamos, „išvietė nechloruojama“, nedezinfekuojama. Paplavų duobė rasta „vieno metro atstume“ nuo atdaro virtuvės lango, pridengta tik lentomis. Taip pat rasta, kad neatliekama stoties patalpų profilaktinė dezinfekcija, nėra motinos ir vaiko kambario.

Kad būtų pašalinti trūkumai, miesto valdžia nusprendė: įspėti geležinkelio stoties viršininką, gydytoją ir bufeto direktorių bei įpareigoti likviduoti trūkumus iki nustatytų terminų. Reikalauta pagerinti patalpų valymo kokybę, salėse įrengti tinkamas „spjaudykles“, šiukšlių dėžes bei sandarią šiukšlių dėžę, kurią išvežti reikia nerečiau kaip kartą per savaitę, o išvežus dezinfekuoti, tinkamai laikyti ir laiku realizuoti maisto produktus, supažindinti darbuotojus su „sanitariniu minimumu“, įpareigoti sanitarinės epideminės stoties vedėją nerečiau kaip vieną sykį per mėnesį kontroliuoti geležinkelio stoties sanitarinę būklę. Taip pat reikalauta uždrausti iškrauti statybines medžiagas prie stoties aikštės. Geležinkelio stoties bufeto direktorius įpareigotas likviduoti stotyje vieną bufetą, o geležinkelio stoties viršininkas privalo uždaryti kirpyklą ir į jos patalpas perkelti milicijos budintį.

Naujas geležinkelio stoties pastatas atidarytas 1976 m.

Nuotraukoje – senoji Panevėžio geležinkelio stotis apie 1970 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas