1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe. Tuo metu Lietuvoje, taip pat Panevėžyje, buvo vokiečių okupacinė valdžia. 1919 m. sausio pradžioje vokiečiai galutinai išsikraustė iš Panevėžio, o jau tą patį sausio mėnesį į miestą įsiveržė Raudonoji armija. Sukurtas naujas okupacinės valdžios aparatas. 1919 m. gegužės 19 d. Raudonąją armiją išstūmus iš miesto, pradėtas kurti naujas lietuviškos valdžios aparatas, kuriam teko spręsti daug problemų. Ypač buvo aktualus gyventojų aprūpinimas maistu. Mieste siaučiant epidemijoms reikėjo rūpintis medicinine apsauga. Panevėžio miesto prezidentu tapo lenkas Teodoras Liudkevičius.

Lietuviškai valdžiai netiko kai kurie gatvių pavadinimai, todėl 1919 m. birželio mėnesį pirmąkart svarstytas gatvių pavadinimų keitimo klausimas. Nemažai liko senų gatvių pavadinimų: Ramygalos, Stoties, Ukmergės, Tilto ir kt. Po kelerių metų Šeduvos gatvė tapo Vasario 16-osios gatve, Smilgių gatvė – Klaipėdos gatve. Labai ilgai išlaikiusi pavadinimą Turgaus aikštė Pirmojo pasaulinio karo metais pavadinta Hindenburgo aikšte. Lietuvos valdžia ją pervadino Laisvės aikšte.

1919 m. rugsėjo mėnesį išrinkta pirma Panevėžio miesto taryba. Joje buvo 40 asmenų, tarp jų – 2 moterys. Miesto taryboje daugiausia buvo lietuvių ir žydų tautybės asmenų, nemažai lenkų. Miesto burmistru išrinktas Bronius Adomulis.

1919 m. lapkričio 19 d. priimtas Panevėžio miesto tarybos sprendimas dėl gatvių pavadinimų. Sudarytas naujas miesto gatvių sąrašas, kuriame išvardytos aikštės: Laisvės, Vytauto, Mikalojaus Tiškevičiaus ir gatvės: Stoties, Respublikos, Šeduvos, Ukmergės, Ramygalos, Smilgių, Kranto (buvusi Monopolio), Elektros (buvusi Aptiekos), Tilto, Marijos, Sodų, Plūkių, Pušaloto, Plūkių sodžiaus, Smėlynės, Piniavos, Senamiesčio, Agronomijos, Kisino, Trakelių, Panevėžio bataliono (buvusi Maskvos), Tamsioji gatvelė nuo Laisvės aikštės, Siauroji, Perkūno, Birutės (buvusi Boguševskio), Povilo Puzino, Sinagogos nuo Ukmergės iki Elektros gatvės, rabino Hercelio nuo Laisvės aikštės iki Sinagogos.

Mieste atsirado gatvių, pavadintų nusipelniusių žydų vardais. Buvęs Kisino skersgatvis pavadintas Kisino gatve. Mieste atsirado ir Sinagogos gatvė. Vėliau ji daugiau vadinta Sinagogos aikšte. Viena gatvė pavadinta žymaus mecenato Povilo Puzino, daug prisidėjusio statant realinės mokyklos pastatą, vardu. Įvertinant Panevėžio bataliono nuopelnus išvaduojant miestą, vienai gatvei suteiktas jo vardas. Mieste atsirado ir Vytauto aikštė. Deja, jos pavadinimas po kurio laiko pakeistas. Vėliau daugiau gatvių pavadinta didžiųjų kunigaikščių vardais.

Pušaloto gatvės pavadinimas nesikeitė ilgą laiką. Įvertinant nuopelnus Panevėžio miestui, vienai aikštei suteiktas Mikalojaus Tiškevičiaus vardas. Buvusi Bajorų gatvė pavadinta Respublikos gatve. Ji istorijos bėgyje tapo viena pagrindinių gatvių. Tokie gatvių pavadinimai kaip Siauroji, Tamsioji ir kitos nepatiko miestiečiams, jų pavadinimai kritikuoti spaudoje, bet per visą nepriklausomybės laikotarpį jie taip ir nebuvo pakeisti. Tik Siaurosios gatvės vieta pasikeitė.

Mieste buvo ir Senamiesčio gatvė. Istorijos bėgyje ta teritorija ne visada priklausė miestui. Mieste atsirado Plūkių ir Plūkių sodžiaus gatvės, kurios kartais painiotos. Vėliau šią problemą bandyta spręsti. Kai kurios gatvės pavadintos kelių, vedusių į tas vietoves, vardais. Taip atsirado Piniavos gatvė.

Buvo nuspręsta gatvių pavadinimus rašyti 3 kalbomis: lietuvių, lenkų ir žydų. Tuo buvo nepatenkinti karaimai. Po kelerių metų gatvių pavadinimai buvo rašomi tik lietuvių kalba.

Ištrauka iš 1919 m. lapkričio 22 gatvių sąrašo: LCVA, fondas 1264, apyrašas 1, b. 4, p. 117.

Stoties nuo stoties iki tilto, Respublikos nuo tilto iki seminarijos, Šeduvos senobinė iki laukų, Ukmergės iki laukų senobinė, Ramygalos iki laukų senobinė, Smilgių iki laukų senobinė, Kranto gatvė buvusi Monopolio, Elektros gatvė buvusi Aptiekos, Tilto gatvė nuo Ukmergės   iki tilto, Laisvės aikštė buvusi turgavietė, Marijos gatvė buvusi Marijinė, Sodų gatvė, Vytauto aikštė (aikštė prie mokinių bažnyčios), Molainių gatvė, Plūkių gatvė nuo žydų kapų iki bažnyčios, Pušaloto gatvė nuo Motiekos iki Plūkių sodžiaus, Plūkių sodžius, Smėlynės gatvė nuo tilto, Mikalojaus Tiškevičiaus aikštė (ties sena bažnyčia), Piniavos gatvė nuo kryžkelės iki Piniavos, Senamiesčio gatvė, Agronomijos gatvė, Kisino gatvė nuo Laisvės aikštės iki Respublikos gatvės, Trakelio gatvė nuo Plūkių gatvės iki upės, Panevėžio bataliono buvusi Maskvos gatvė, Tamsioji gatvelė nuo Laisvės aikštės iki Respublikos gatvės, Siauroji nuo Respublikos iki vienuolyno, Perkūno, Birutės buvusi Boguševskio, Daktaro Moigio, Povilo Puzino, Kranto, Sinagogos nuo Ukmergės iki Elektros gatvės, Rabino Hercelio nuo Laisvės aikštės iki Sinagogos.

Pavadinimai 3 kalbomis: lietuvių, lenkų, žydų.

Ištrauka iš 1919 m. birželio mėn. gatvių sąrašo: LCVA, fondas 1264, apyrašas 1, b. 4, p. 117.

Stoties, Šeduvos, Vilkmergės, Ramygalos, Smilgių, Birutės, Vytauto, Tilto, Senamiesčio, Piniavos, Fermos, Mikalojaus aikštė, Nevėžio, Bažnyčios, Smėlio, Kapų, Saulės, Jokūbo, Maudyklos, Švenčionių, Utenos, Spirakių, Anykščių, Naujoji Plūkių, Pušaloto, Plūkių sodžius, Labos, Upės, Januškevičiaus, Šiaulių, Radviliškio, Valančiaus, Trakelių, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Gimnazijos, Marijos, Daktaro Moigio, Aušros, Maskvos, Daugėlos, Tamsioji, Vilniaus, Liaudies, Turgaus aikštė, Vytauto aikštė, Senoji Plūkių, Naujamiesčio, Molainių, Krekenavos, Jurgio, Aldonos, Sodų, Upytės, Danutės, Varnaičių, Kėdainių, Stetiškių, Pirties, Margių, Sirupio, Sinagogos, Vokiečių, Alaus.

Nuotraukoje – Šeduvos gatvė Panevėžyje. 1919–1920 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas