Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje šalies ekonomika buvo silpna, vystėsi tik kai kurios pramonės šakos. Miestai augo menkai. Prasta buvo gatvių būklė. Panevėžys – ne išimtis. Nuo 1820 m. vykdami į turgų valstiečiai privalėjo atvežti akmenų gatvių tvarkymui. 1926 m. gatvės pradėtos grįsti. 1857 m. Panevėžyje buvo tik 10 grįstų gatvių. Bloga buvo ir šaligatvių būklė, o daugelyje gatvių jų išvis nebuvo. Pirmasis pasaulinis karas, suprantama, padėties nepagerino. Jo metu dalis gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą.

Svarbus įvykis buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. Naujai atkurtai valstybei buvo nelengva, nes šalyje viešpatavo okupacinė vokiečių valdžia, kuri iš miesto pasitraukė 1919 m. Pasibaigus karui, žmonės pradėjo grįžti į savo gimtąjį miestą, kuris gerokai nukentėjo ‒ išdegė ištisi miesto kvartalai. Kai kurie rajonai buvo apleisti kelerius metus. Padėtis ėmė keistis sukūrus Lietuvos atstatymo komisariatą, kuris rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu ir stiprinimu.

1923 m. surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno per 19 tūkst. gyventojų. 2 414 hektarų ploto mieste buvo 124 gatvės, kurių bendras ilgis siekė 58 kilometrus. Miestas paveldėjo gana prastą carinių laikų palikimą. Buvo išgrįsta tik 17 proc. gatvių. Kai kurias gatves reikėjo pergrįsti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš pradžių buvo sprendžiami kiti klausimai. Gatvės pradėtos tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje. 1926 m. Panevėžyje išgrįstos Kauno, Donelaičio, Vyskupo Valančiaus, Margių, Fromo Gužučio gatvės. Gatvių tvarkymu rimtai susirūpinta tik 4 dešimtmetyje. Panevėžyje kai kurias gatves reikėjo ir tiesinti. Labai kreiva buvo pagrindinė Respublikos gatvė. Mėgstamiausia panevėžiečių pasivaikščiojimų vieta. 1933 m. Panevėžyje buvo numatyta išgrįsti vieną kilometrą gatvių. Didžiausias dėmesys tais metais skirtas Respublikos gatvės tvarkymui ir tiesinimui. Kaip labai svarbi gatvė ji grįsta tašytais akmenimis. Tokie akmenys kloti centrinėse gatvėse, nes jie buvo brangesni. Kitos gatvės grįstos paprastais akmenimis.

Pradėti organizuoti akmenskaldžių kursai. Šio amato ėjo mokytis miesto bedarbiai. Iš tiesų šis darbas buvo gana pavojingas. Įvyko nemažai nelaimingų atsitikimų. Kai kurie akmenskaldžiai rimtai susižeisdavo.

1933 m. gatvių grindimui skirti 33 tūkst. litų. 1935 m. gatvės toliau intensyviai grįstos, iš viso sutvarkyta 4 000 m². Naujai išgrįsta dalis Naujamiesčio gatvės, Vilniaus ir Maironio gatvės, pergrįsta Fromo Gužučio, Bataliono ir dalis Klaipėdos gatvės. Tais pačiais metais pergrįsta ilgiausia Panevėžyje Smėlynės gatvė. Sutvarkyti jos šaligatviai. 1937 m. naujai išgrįstos Margių, Algirdo, Gedimino, Kęstučio, Šermukšnių, Varpo, Nevėžio ir dalis Vilties gatvės. Pergrįsta pagrindinė Laisvės aikštė. Tais pačiais metais baigtas tvarkyti Jakšto prospektas, pergrįsta ir Sodų gatvė. 1938 m. grįsta Klaipėdos gatvės dalis nuo skerdyklos iki miesto ribos ir Klaipėdos gatvės atkarpa nuo Prezidento Smetonos gatvės iki Naujamiesčio gatvės. Tvarkyta Ukmergės gatvė nuo Laisvės aikštės iki arklių turgaus. Grįstos Elektros, Danutės ir Vilties gatvės. Elektros gatvė buvo išgrįsta tašytais akmenimis. Taip pat grįsta naujai tvarkyta turgavietė Klaipėdos gatvės gale. 1939 m. buvo išgrįsta Plukių gatvė, Taikos alėja, Agronomijos gatvė, Liepų alėja, Algirdo ir dalis Basanavičiaus gatvės. Iš viso Respublikos laikais Panevėžyje išgrįsta apie 25 kilometrai gatvių. Miestas gražėjo, gausėjo gyventojų.

Nuotraukos:
1. Grindžiama Laisvės aikštė Panevėžyje. XX a. 4 deš.
2. ir 3. Gatvių grindėjai. XX a. 4 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas