Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, jos gyvavimą kelis dešimtmečius įtakojo socialistinė ideologija.
Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitų demokratinių valstybių raidoje, kur vyravo laisvos rinkos ekonomika bei demokratijos plėtra, buvusioje Sovietų sąjungoje buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – diegti į gyvenimą marksizmo-leninizmo idėjas, nepaisant to, kad daugelis jų buvo ne tik neteisingos, bet ir žalingos.
Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, nuosavybė priklausė valstybei, o ištekliai buvo skirstomi ne rinkos sąlygomis, bet pagal išankstinį planą. Taip buvo siekiama panaikinti privačią nuosavybę kaip galimą žmogaus išnaudojimo priemonę bei panaikinti rinkos ekonomikos veikimo sąlygas. Vietoj rinkos dėsnių (kai veikia ekonomikos reguliavimo ir savireguliavimo mechanizmai) buvo sukurta administracinė ūkio planavimo sistema. Privačios nuosavybės pašalinimas iš ekonominės sistemos sukūrė vieno savininko – SSSR valstybės ūkį, kuris buvo tvarkomas iš centro, nustatant kiek ir ko fabrikai turi gaminti, kas turi pirkti ir vartoti jų pagamintą produkciją. Tai sąlygojo lėtesnę reakciją į vartotojų poreikius. Priešingai negu rinkos ekonomika, planinė ekonomika priklausė nuo ilgai trunkančių ir sunkiai keičiamų sprendimų.
1954 m. Panevėžyje minimos artelės „Oriol“ kirpyklos nr. 1, nr. 2, nr. 3 ir nr. 4. Buvo kritikuojamas toks reiškinys, kai vienoje kirpykloje po artelės iškaba „privatininkas“ ėmė iš klientų pinigus ir juos savinosi – „daugiau rūpinosi savo asmenine kišene, nei valstybine kasa“. Kirpyklos darbuotojai privalėdavo gautus pinigus įrašyti į specialius lapus. Taip pat kirpyklose dirbdavo ir kasininkai. Jų darbo laikas trukdavo trumpiau, o kirpėjai savavališkai dirbdavo po 13–14 valandų, taip nesilaikydami LSSR Ministrų tarybos nutarimo dėl darbo dienos valandų nustatymo.
1954 m. buvo nustatytas socialistinio visuomeninio turto grobstytojas viename iš miesto bufetų. Specialiai samdyta „Pobieda“ ar sunkvežimiu iš bufeto buvo išvežami miltai, sviestas, kiaušiniai, kondensuotas pienas ir kiti produktai. Šiuos produktus sutaupydavo gamindami „bulkutes“ ir sausainius, nededant į tešlą viso „receptūros nustatyto brangesnių produktų kiekio o palikdavo juos sau“. Žinoma, kaimynai apie tokį „spekuliantą“ žinojo, nes pavogti produktai būdavo realizuojami ir taip susidarydavo „blatas“. „Blatas“ klestėjo ir kitose įvairiausiose sovietinės visuomenės veiklos srityse.
SSRS vyravusiai ideologijai buvo pavojingas vakarietiškas mąstymas, todėl jis buvo griežtai kritikuojamas, neretai pateikiamas su pašaipa. SSRS propaganda buvo nukreipta kapitalizmo ir jos pamato – privačios nuosavybės neigimui ir socialistinės santvarkos, pagrįstos visuomenine nuosavybe, išaukštinimui. Bene svarbiausias socialistinės ideologijos uždavinys buvo eliminuoti privačią nuosavybę: pramonė privaloma tvarka buvo nacionalizuota, o žemės ūkis kolektyvizuotas. Buvo pripažįstama tik visuomeninė nuosavybė: valstybinė, kolūkinė-kooperatinė ir visuomeninių organizacijų. SSRS „piliečiai“ galėjo turėti tik ribotą kiekį asmeninio vartojimo reikmenų (pvz., vieną namą ar butą, vieną karvę ir pan.). Ši nuosavybė buvo vadinama ne privačia, o asmenine.
Kyla klausimas: iš kur atsirado socialistinės revoliucijos idėjos, kai privati nuosavybė yra eliminuojama? Teigiama, kad jos prielaidos subrendo nusivylus Prancūzijos revoliucijos iškeltomis neribotos nuosavybės teisės idėjomis. Nors jos skatino savininko iniciatyvą, sukūrė galingą pramonę, tačiau tuo pačiu metu sukūrė ir naują socialinį sluoksnį – buržuaziją, nuskurdino dirbančiuosius, kurie neturėjo legalių ir jiems prieinamų civilizuotų priemonių pasipriešinti darbdavių ekonominiam spaudimui.
Požiūris į privačią nuosavybę Lietuvoje pradėjo keistis dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ekonomika SSRS išgyveno sąstingį – XX a. aštuntajame dešimtmetyje išryškėjo jos žlugimo požymiai. Ūkiui atgaivinti reikėjo imtis radikalių permainų. Tai suprato ir SSSR vadovybė, todėl buvo pradėta vadinamoji „perestroika“. 1987 m. į ūkinę veiklą buvo leista įsitraukti individualiems gamintojams, pradėti steigti kooperatyvai. Lietuvoje aktyviai pradėjo veikti visuomeninis-politinis judėjimas „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis“ subūręs Lietuvos mokslininkus, iš pradžių kurti Lietuvos ekonominio savarankiškumo SSSR sudėtyje koncepciją, vėliau – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ekonomikos reformavimo pamatus.
Nuotraukoje – Panevėžio baldų fabriko darbininkai Gegužės 1-osios demonstracijoje. 1958 m.
Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
