J. Basanavičiaus gatvės istorija nelabai ilga. Ji Panevėžyje atsirado tarpukariu. 1933 m. sausio 31 d. Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu naujai nutiesta gatvė nuo Fromo Gužučio gatvės į pietus pavadinta J. Basanavičiaus vardu.

Šios Lietuvos istorijai svarbios asmenybės vardu pavadinta daug gatvių ir aikščių. Tuo metu už J. Basanavičių populiaresnis buvo tik Vytautas Didysis. J. Basanavičiaus, kilusio iš kaimo, iš tauriausio ir sveikiausio tautos luomo, veikla buvo susijusi su lietuvių tautos kova ir pergalėmis. Ne veltui jis vadintas tautos patriarchu. Spaudoje kritikuota, kad J. Basanavičiaus vardu pavadinta per trumpa gatvė. Nebuvo Panevėžyje ir paminklo jam. Tačiau istorijos bėgyje gatvė pailgėjo.

Naujoji gatvė prasidėjo nuo dabartinės Vilniaus gatvės. Dar kelerius metus ji buvo negrįsta, aplink žiojėjo dideli grioviai, dalis gyventojų laikė karves, ožkas. J. Basanavičiaus gatvėje gyveno nemažai žydų. Ela Cigarienė čia turėjo muilo dirbtuvę, Michelis Kvartanavičius kepyklą. Dar čia buvo Rivos Zilbermanaitės kepykla, vatos dirbtuvė. Mauša Zilbermanas vertėsi kolonialine prekyba, Icikas Furmanas krovinių gabenimu, Abraomas Lukneras tvarkė baldus. Mirzochas Luzeris vertėsi mielių prekyba. Keli žydų tautybės piliečiai buvo vežikai, mat turėjo arklius. Šioje gatvėje buvo ir lietuvio Aleliūno kepykla. Visi verslininkai mokėjo mokesčius pildydami Panevėžio biudžetą ir prisidėjo prie miesto gerovės. Didžiausius mokesčius mokėjo Bliacherio Mero arbatinė ir valgykla.

Šioje gatvėje buvo gana garsios pažangios Jono Biro mašinų taisymo dirbtuvės ir špižiaus liejykla, šiame rajone vienintelė teikusi tokias paslaugas.

Gatvėje vyravo mediniai namai su dideliais sklypais, aptverti medinėmis tvoromis. Gatvė apsodinta medžiais, kuriais itin rūpintasi. 1937 m. liepą Panevėžio valsčiaus ūkininkas nubaustas 1 mėnesiu kalėjimo ir 100 litų bauda už tai, kad būdamas girtas sulaužė 12 medelių Fromo Gužučio gatvėje, 5 medelius Basanavičiaus gatvėje ir 1 Kęstučio gatvėje.

1939 m. dalis J. Basanavičiaus gatvės išgrįsta paprastais netašytais akmenimis. Tašyti akmenys buvo tik centrinėse gatvėse, nes toks grindinys buvo daug brangesnis. 1939 m. J. Basanavičiaus gatvėje planuota statyti žydų pradžios mokyklą.

Maždaug 6 deš. J. Basanavičiaus gatvė pailgėjo pervadinus Tilto gatvę, ėjusią nuo „Laisvės“ tilto tolyn Vilniaus gatvės link. Tilto gatvė buvo minima dar 1807 m. J. Basanavičiaus g. 13 butą nuomojosi Panevėžio 2-osios gimnazijos moksleivės Aleksandra Smalinskaitė ir Bronislava Rokaitė, 1946 m. teistos už ryšius su partizanais. Šioje gatvėje butą nuomojosi fotografas Petras Jutelis. Taip pat čia gyveno Beriozovai, gaminę antkapinius paminklus, ir dar daug kitų garsių panevėžiečių.

Sovietiniais laikais gatvė labai pasikeitė. Buvo įvesta kanalizacija. Gatvės pradžioje, pirmuose trijuose namuose atsidarė pramoninių prekių prekybos susivienijimo parduotuvės, kuriose prekiauta drabužiais, audiniais, avalyne ir kitomis prekėmis. J. Basanavičiaus g. 7 įsikūrė gerai panevėžiečiams žinoma parduotuvė „Jūratė“. 67-ame name buvo Panevėžio autobusų parkas ir valgykla, J. Basanavičiaus g. 75 atsirado Laidojimo rūmai. Daug gražių pastatų ir miestui svarbių įmonių įsikūrė šioje gatvėje Lietuvai tapus nepriklausoma. Dabar tai viena gražiausių miesto gatvių.

Nuotraukos:
1. J. Basanavičiaus gatvės gyventojai. 1938 m. Iš Jurgitos Maščinskienės kolekcijos.
2. Jonas Basanavičius. 1913 m.
3. J. Biro dirbtuvės.
4. J. Biro remonto dirbtuvės J. Basanavičiaus g. Tarpukaris. Iš V. R. Vitkausko asm. kolekcijos.
5. J. Basanavičiaus gatvė. G. Kartano nuotr.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas