Istorikė Ona Maksimaitienė teigė, kad cariniais laikais ši gatvė buvo vadinama Sofijos, nors yra ir kitokių nuomonių. Istorijos bėgyje gatvės pavadinimas keitėsi kelis kartus. Lietuvos Respublikos laikais ši gatvė ilgą laiką vadinta Gegužės 15-osios gatve. 1925 m. gegužės 9 d. Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio dekretu gegužės 15-oji Lietuvoje paskelbta švenčių ir poilsio diena. Tai buvo Steigiamojo Seimo įkūrimo diena. Šia proga daug Lietuvos gatvių pavadinta Gegužės 15-osios vardu. Tokia gatvė atsirado ir Panevėžyje.

Gatvės istorija glaudžiai susijusi su Panevėžio katedros istorija. Būsimoji katedra pradėta statyti dar cariniais laikais kaip Šv. Stanislovo bažnyčia. 1926 m. balandžio mėnesį įkūrus Panevėžio vyskupiją, miestas tapo jos centru ir vietoje bažnyčios nutarta statyti katedrą. Su aukotojų pagalba 1930 m. ji buvo pastatyta ir pašventinta.

Pastačius katedrą, reikėjo tvarkyti ir gražinti gatvę. Į žemesnes jos vietas nuo katedros kauburėlių vežtas smėlis. Gatve judėdavo itin daug pėsčiųjų. Ji buvo plati, bet su siaurais šaligatviais. 1930 m. šaligatviai paplatinti.

1931 m. Lietuvos Respublikos prezidento paskelbtu įstatymu nusavinta žemė iš Konstansijos Rusteikaitės (Ramygalos g. 46), Onos Vepštienės (Ramygalos g. 44), kunigo Antano Kungio (Ramygalos g. 42), kad būtų galima pratęsti Gegužės 15-osios gatvę. Kaip rašyta spaudoje, 1931 m. buvo parengtas projektas Gegužės 15-osios gatvės sujungimui su Ramygalos gatve.

1932 m. Sodų ir Gegužės 15-osios gatvių kampe pastatytas kunigo A. Kungio namas, kurio statyba ir įrengimas kainavo 180 tūkst. litų. Tai buvo vienas gražiausių pastatų Panevėžio mieste. Name įrengtas centrinis šildymas. Deja, kunigui neteko ilgai gyventi šiame name, mat jį nacionalizavo sovietinė valdžia. 1941‒1944 m. jame gyveno Panevėžio miesto burmistras Karolis Reisonas, gydytojo Kazio Kaunėno šeima, buvusio Seimo nario B. Jokubausko šeima. Karolis Reisonas buvo baigęs Rygos realinę mokyklą ir Peterburgo civilinį inžinierių institutą. Prieš įsikeldamas į A. Kungio namą, gyveno Smėlynės gatvėje. Sovietiniais laikais name gyveno aukštų karinių laipsnių kariškiai.

Katedros gatvėje buvo Panevėžio vyskupijos kurija, Panevėžio katedros kapitula. Taip pat K. Šnioko bažnytinių žvakių dirbtuvė.

1933 m. gatvė buvo pratęsta.

1934 m. Gegužės 15-osios gatvė pavadinta Katedros gatve. Po 1926 m. perversmo Lietuvoje bandyta ištrinti iš atminties ir Steigiamojo Seimo datą. 1935 m. spaudoje rašyta, kad medžių šakos bado akis Sodų, Katedros gatvėse. 1935 m. miesto taryboje siūlyta sujungti Basanavičiaus ir Katedros gatves, bet šiam sumanymui nepritarta. Nutarta praplatinti Katedros gatvės šaligatvius. Gatvė vis gražėjo, nes ja tikinčiųjų minios ėjo į katedrą.

1948 m. vasario 20 d. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Katedros gatvė pavadinta Gegužės 1-osios gatve. Lietuvos atgimimo laikais, 1989  m. vasario 13 d., jai grąžintas Katedros pavadinimas.

Nuotraukos:
1. Tautos šventė. Katedros gatvė. 1935 m.
2. Katedros gatvė. XX a. 4 deš.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas