Kranto gatvė ‒ viena seniausių Panevėžyje. Cariniais laikais ji vadinta Monopolio ar Krantinės gatve. Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinė vokiečių valdžia ją pervadino Kaizerio Vilhelmo gatve. Senasis Kranto pavadinimas grąžintas 1919 m.
Kranto gatvėje išliko seniausias Panevėžyje teismo archyvo pastatas, kurio istorija prasideda 1614 m. 1601 m. Varšuvos seime ir vėliau priimtuose sprendimuose dėl teismo namų statybos Panevėžyje nurodoma pastatyti archyvą teismo aktų knygoms laikyti. Upytės ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu Panevėžyje 1614 m. pastatyti Upytės pavieto teismo namai ir mūrinis archyvas teismo byloms laikyti. 1807 m. gaisras apgadino archyvo pastatą. Iki mūsų dienų išlikęs teismo archyvo pastatas yra reikšmingas Panevėžio istorijos paminklas, įrašytas į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą. Šiame pastate 1925 m. sausio 18 d. atidarytas Panevėžio muziejus. 1927 m. gegužės 22 d. muziejuje lankėsi ir svečių knygoje pasirašė prezidentas A. Smetona. 1950 m. sausio 19 d. teismo archyvo pastatas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu perduotas Panevėžio kraštotyros muziejui.
Kranto gatvėje buvo daug malūnų. Z. Rabinovičiaus malūnas Kranto g. 40 įkurtas 1898 ar 1900 m. Rubinšteinas malūną Kranto g. 22 įkūrė 1901 m. 1927 m. malūną Kranto g. 27 pastatė M. Levas. Tai buvo pramoniniai malūnai. Panevėžys tapo Lietuvos malūnininkystės centru. Įvairiai susiklostė malūnų likimas. Z. Rabinovičius mirė 1933 m. Jo įpėdiniams sunkiau sekėsi tvarkytis, jie prisidarė 100 tūkst. litų skolų. M. Levino malūnas tapo stambiausiu malūnu Panevėžyje. 1935 m. akcinė bendrovė „Metalas“ perėmė M. Levo malūną ir pavadino jį „Javu“. Vėliau jį valdė Ūkio bankas, o 1938 m. nupirko „Lietūkis“. Karo pabaigoje vokiečiai malūnus susprogdino. Išliko tik B. Rubinšteino malūnas.
Kranto gatvėje buvo nemažai kitų verslo įmonių. Kranto g. 15 veikė Zelmano ir Leibos Giršovičių lentpjūvė, Kranto g. 24 – Veiso ir Berulskio lentpjūvė. 46-ame name buvo Jokūbo Loperto vatos dirbtuvė. Iš jos 1948 m. išaugo vatos fabrikas „Nevėžis“. Kita vatos dirbtuvė buvo Kranto g. 11. Gatvės pradžioje įsikūrė „Tilkos“ saldainių dirbtuvė. 1931 m. Kranto g. 21 atidarytas Giršos Lichto saldainių fabrikėlis. Kranto g. 33 veikė Rotenšteino Efroimo malūnų valcų dirbtuvė.
Kranto g. 19 pastate veikė valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu. Ji čia veikė 1925–1934 m., valstybės spirito monopolio Panevėžio sandėlis – 1934–1940 m. Šie raudonų plytų mūro dekoruoti pastatai iškilo apie 1880 m. Tai tipiškas XIX–XX a. pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos kūrėsi ir carinėje Rusijoje. 1919–1923 m. šiame pastate šeimininkavo kariškiai. Čia veikė karinė intendantūra ir bazavosi pėstininkų pulkas. 1923 m. nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus degtinės monopolį, nuspręsta vėl atkurti degtinės pilstymo įmonę. Jos įrengimo darbai vyko iki 1924 m. Nuo 1925 m. rugsėjo 1-osios iki 1937 m. valstybės monopolio degtinės pilstyklos vedėjo pareigas ėjo Juozas Adomėnas. Vėliau vedėjai dažnai keitėsi. Degtinės pilstykloje veikė butelių plovimo, pilstymo ir filtracijos skyriai. 1938 m. čia dirbo 52 padieniai darbininkai. Ši Panevėžio įmonė spiritu ir degtine aprūpino net 14 Lietuvos apskričių, tarp jų ir tolimesnes Šilalės, Kretingos, Raseinių bei kitas. 1941 m. gamykla pavadinta Valstybiniu spirito ir degtinės trestu.
Kranto gatvės istorija glaudžiai susijusi ir su Panevėžyje gyvenusia vokiečių bendruomene. 1933 m. mieste gyveno nuo 15 iki 20 vokiečių šeimų. 1911 m. birželį daktaras Richardas Gernetas Panevėžyje atidarė akių kliniką. Jo dukra valdė vokiečių vaikų darželį, įsikūrusį Kranto gatvėje.
Kranto gatvėje buvo lenkų gimnazija. Sklypas jai nupirktas iš Konstancijos Rusteikaitės. 1922 m. pradėjus galvoti apie gimnazijos statybą, buvo sudarytas komitetas. Gimnazijos statyba rimtai rūpinosi lenkų švietimo draugija „Oswiata“. Projektą parengė Jonas Krasauskas. 1929 m. birželio 9 d. lenkų gimnazijos kapelionui J. Dirginčiui pašventinus pamatus, rugpjūčio 16 d. prasidėjo statybos darbai, kuriems vadovavo Zbignevas Chominskis. Statė bendrovė „Dempol“. Naujuose rūmuose pradėta dėstyti 1930 m. birželio 24 d., o galutinai kiemas, rūsiai ir salė sutvarkyti iki 1932 m. lapkričio 6 d. Gimnazija veikė iki 1940 m. birželio 14 d. Vėliau šiose patalpose veikė įvairios švietimo įstaigos.
1929 m. gruodžio 1 d. Kranto g. 20 pradėjo veikti Panevėžio ambulatorija, vadovaujama daktaro Juozo Vileišio. Čia nemokamai gydyti beturčiai, policininkai, savivaldybės tarnautojai.
1936 m. Kranto g. 15 namą iš Hurčinienės nusipirko Marcinkevičiai, prieš tai gyvenę Ramygalos g. 4. Nuo Panevėžio apskrities ligoninės gydytojo A. Marcinkevičiaus prasidėjo visa gydytojų dinastija, kurioje buvo akademikas, kitų garsių gydytojų, vienas šios šeimos atstovas, gydytojas dirba JAV.
Per potvynį 1937 m. kovo 20 d. buvo apsemti kai kurie Kranto ir Kupiškio gatvės namai.
Kranto g. 4 veikė „Knesset Izrael“ draugija, bene svarbiausia žydų draugija tarpukario metais. Kranto g. 4 buvo stomatologės G. Fridlenderaitės-Izraelienės kabinetas.
1996 m. rugsėjo 7 d. šioje gatvėje atidengtas paminklas Juozui Balčikoniui.
Nuotraukos:
1. Lenkų gimnazija. 1932 m.
2. Lenkų gimnazijos mokiniai su direktoriumi Ipolitu Pereščiaku. XX a. 4 deš.
3. Lenkų gimnazija. 1932 m.
4. Seniausias Panevėžio pastatas. 1924 m.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
