Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeninius linus vartodavo valgiui, o iš pluoštinių gamindavo virves, aprangą.

Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai Lietuvoje buvo skirtingi. Linininkystės aukso amžius – tarpukaris: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Vėliau linų auginimo tradicijos Lietuvoje sumenko.

Linininkystės aukso amžius

1939 m. linų plotai Lietuvoje užėmė beveik 100 tūkst. ha. Linininkystės užmojų  paslaptis – ne tik Lietuvos ūkininkų darbštumas ir sumanumas: nemažą įtaką turėjo didelė linų pluošto ir sėmenų paklausa užsienio šalių rinkose bei palyginti aukšta šių produktų kaina. 1920 m. Londone už vieną kilogramą linų buvo mokama 15,50 lt. Vėliau kainos buvo mažesnės: 1925 m. – 4,85 lt; 1930 m. – 3,00 lt.

Tarpukariu iš stambesnių Lietuvos žemės ūkio šakų (pieno, grūdų, cukraus, mėsos) naujais pagrindais nepertvarkytas liko tik linų ūkis. Tuomet, kaip ir prieš šimtmečius, ūkininkai buvo priversti savo ūkiuose linų šiaudelius perdirbti netobulais įrankiais. Linų apdirbimo – mirkymo ir klojėjimo – etapai sutapdavo su kitais svarbiais rudens darbais, todėl būdavo sugaištama daug laiko. Be to, ūkininkai negalėjo tų darbų atlikti taip gerai, kaip juos galėjo atlikti mašinos. Tuo tarpu Vakarų Europoje atsirado naujoviškos linų apdirbimo įmonės, kurios priimdavo iš ūkininkų tik nurautus ir išdžiovintus linų šiaudelius.

Buvo iškelta mintis, kad Lietuvoje reikia kurti naujos rūšies kooperatyvus – linų apdirbimo bendroves ir organizuoti jų centrą. 1939 m. toks centras – kooperatyvų sąjunga „Linas“ (toliau k/s „Linas“) buvo įkurtas;  jis veikė 1939–1949 m. Kaune (Donelaičio g. 9). K/s „Linas“ veiklos tikslas buvo plėtoti pluoštinių augalų (linų ir kanapių) ūkį. 1940 m. liepos mėn. ši bendrovė sovietinės valdžios buvo nacionalizuota.

Pirmieji Lietuvoje linų selekcijos darbai (siekiant sukurti naujas ir pagerinti esamas veisles) pradėti vykdyti 1922 metais Dotnuvoje.

Linininkystė nacių okupacijos metais

Nacių okupacijos metais Lietuvos k/s „Linas“ buvo bendrovės „Ostland Faser GmbH“ dalis.

1942 m. linininkystės specialistai buvo ruošiami ir Panevėžio vidurinėje linininkystės mokykloje.

K/s „Linas“ išleistame „Linininko kalendoriuje“ 1944-iems metams buvo pateikti duomenys, kad  sąjungai tuomet priklausė 98 nariai – kooperatyvai. Sąjunga supirkdavo iš valstiečių linus, projektavo ir ruošėsi statyti keletą naujoviškų linų apdirbimo dirbtuvių.

1943 m. pabaigoje k/s „Linas“ priklausė šios įmonės:

• 82 linų supirktuvės, į kurias ūkininkai galėjo atiduoti mirkytus linų šiaudelius;
• 7 seni linų apdirbimo fabrikai;
• 2 naujos lininės – Panemunėlyje ir Kelmėje. Dar dvi buvo statomos;
• dideli sandėliai, kuriuose buvo laikomi eksportui skirti linai.

1944 m. pirmoje pusėje k/s „Linas“ jau turėjo 11 linų apdirbimo fabrikų, tarp kurių – ir fabriką Panevėžyje. Panevėžio linų fabriko direktoriumi buvo agronomas P. Stašys. Fabrikas turėjo pakulinę mašiną, dvi šukavimo mašinas ir kitų įrenginių. Pagrindinis Panevėžio fabriko gaminys (kaip ir kitų tuomet Lietuvoje veikusių linų fabrikų) buvo mašininės pakulos. 1944 m. organizuoti  linų ūkio veiklą, kontroliuoti ir prižiūrėti linų supirktuves bei rūpintis visais kitais linininkystės klausimais vietose k/s „Linas“ turėjo septynis inspektorius-agronomus linininkus. Panevėžio inspektorius agronomas buvo Kleopas Dalinda, jo kontroliuojama teritorija apėmė Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskritis.

1944 m. pirmoje pusėje visoje Lietuvoje buvo 56 linų supirktuvės su 25 poskyriais. Iš jų fabrikams priklausė 10 supirktuvių su 5 poskyriais, linų apdirbimo kooperatinėms bendrovėms – 9 supirktuvės su 10 poskyrių; k/s „Lino “ centrui – 24 supirktuvės su 7 poskyriais, žemės ūkio kooperatyvams – 13 supirktuvių su 3 poskyriais.

Panevėžio inspektoriato supirktuvių tinklas buvo Panevėžyje, Kupiškyje, Subačiuje, Raguvoje, Ramygaloje, Šeduvoje, Pušalote, Rokiškyje, Obeliuose, Panemunėlyje, Kamajuose, Kupreliškyje, Pandėlyje, Vabalninke, Papilyje, Biržuose, Pasvalyje, Vaškuose ir Joniškėlyje.

Nacių okupacijos metais Lietuvos ūkininkai privalėjo laikytis tam tikrų nustatytų linų ir sėmenų supirkimo potvarkių. Atsižvelgiant į šios produkcijos svarbą karo pramonei „generalkomisaro (Kaune) parėdymu“ buvo įvesta linų pluošto ir sėmenų prievolė. Linų augintojai iš vietos valsčiaus gaudavo prievolės pranešimus, kuriuose buvo nurodyta, kokį  kiekį  linų pluošto ir sėmenų jie privalo atiduoti. Sėmenų prievolė galėjo būti įvykdyta per du kartus po 50 proc. ir ne vėliau kaip iki 1943 m. gruodžio 31 d. ir iki  1944 m. vasario 28 d. Linų pluošto prievolė turėjo būti įvykdyta ne vėliau kaip iki 1944 m. birželio 30 d. visu 100 proc. Prievolės pristatymas buvo laikoma natūraline karo prievole. Buvo perspėjama: tas, kas nepristato, arba ne laiku pristato reikalaujamą produkciją, bus griežtai baudžiamas – kaip nusižengęs karo ūkio nuostatams.

1943 m. lapkričio 26 d. buvo paskelbtas „parėdymas“ dėl privalomo linų auginimo Lietuvoje. Panevėžio apskrityje buvo privaloma linais apsėti 5 000 ha pasėlių plotą (palyginti: Kauno apskrityje – 1 400 ha; Šiaulių – 9 500 ha; Vilniaus – 750 ha; Kėdainių – 1 600 ha ir t.t.). Apskritims nustatytą linų pasėlių plotą paskirstydavo apskričių viršininkai.

Linų auginimas sovietiniuose kolūkiuose (XX a. 6 deš.)

1949 m. k/s „Linas“ pertvarkyta į Lietuvos respublikinį linų trestą. Kiekvienas kolūkis privalėjo auginti ilgapluoščius linus ir vykdyti jų pirminį apdirbimą.

Sovietmečiu daugumą kaimo gyventojų per prievartą suvarius į kolūkius, linų auginimo reikalai gerokai suprastėjo. Linų produkcijos pristatymo valstybei planų nepavykdavo įvykdyti. Valdžia mėgino situaciją gerinti direktyviniais nurodymais. Lietuvos SSR MT priėmė nutarimą „Dėl priemonių linininkystei pakelti ir ilgapluoščių linų prekingumui padidinti 1953 metais“. Jame buvo pažymima, kad linų auginimas ir pirminio jų apdirbimo organizavimas respublikos kolūkiuose yra nepatenkinamas: blogai vadovaujama; prastas darbų organizavimas; netobulinamos agrotechninės priemonės; linai sėjami į netinkamą dirvą bei ne laiku nuimami; buvo teigiama, kad linų sėklos yra prastos kokybės; vykdant darbus, nesilaikoma numatytų normatyvų; blogai naudojamos trąšos; sėjama į smulkius sklypus, kur negali privažiuoti Mašinų-traktorių stočių technika; peikiama kolūkiuose įsigalėjusi tvarka, kad kolūkiečiams, atliekantiems linų auginimo ir jų pirminio apdirbimo darbus, nėra taikoma papildomo atlyginimo sistema; pabrėžiama, kad kolūkiuose nėra linų džiovyklų ir linų pirminio apdirbimo punktų.

Siekiant padidinti ilgapluoščių linų auginimo kolūkiuose derlingumą, pateikta nemažai sunkiai įgyvendinamų nurodymų. Juose įpareigojama geriau pasirengti linininkystės darbams, tinkamai organizuoti linų auginimo grandis; sričių, rajonų vykdomiesiems komitetams pavesta vykdyti griežtesnę darbų kolūkiuose priežiūrą; geriau organizuoti linų sėklininkystės stočių darbą; kelti linų apdirbimo mechanizavimo lygį; paisyti sėjos ir derliaus nuėmimo terminų; statyti kolūkiuose linų džiovyklas; kelti kolūkiečių materialinį suinteresuotumą.

Panevėžio miesto prieigose – Savitiškyje 1941–1965 m. veikė Savitiškio bandymų stotis (1945–1955 m. ji vadinta linų selekcijos punktu). 1955 m. rugsėjo 2 d. miesto laikraštyje išspausdintas šio punkto laboratorijos vedėjo Prano Valatkos straipsnis apie linų derliaus nuėmimo tinkamu laiku reikšmę.

Savitiškio linų selekcijos punktas 1965 m. buvo uždarytas. Tais pačiais metais bandymų stotis buvo įkurta Upytėje. Šioje bandymų stotyje buvo išvestos ilgapluoščių linų veislės „Banga“, „Vega“, „Viltis“, „Upytė“, „Žydriai“ ir kt.

Nuotraukoje – Upytės bandymų stoties moksliniai bendradarbiai Linų muziejuje. 1978 m. 

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas