Cukriniai runkeliai Lietuvos dvaruose ir stambesniuose ūkiuose buvo auginami jau XIX amžiuje. Iš jų naminiu būdu buvo verdamas cukrus.

1910–1913 m. Baisiogalos tyrimo stotyje buvo atliekami cukrinių runkelių auginimo bandymai. Procesas pagreitėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. 1919 m. Žemės ūkio ministerija 117 ūkininkų skyrė cukrinių runkelių sėklų. Cukrinių runkelių augintojams nemokamai buvo dalijamos ir trąšos.

Lietuva kasmet importuodavo cukraus už keliolika milijonų litų. 1923 m. Lenkija ir Čekoslovakija buvo vienintelės cukraus eksportuotojos Europoje. Tais metais Lietuvoje labai išaugo cukraus kaina – vienas kilogramas prieš Velykas kainavo iki 2 litų. Nuo 1925 m. tuo reikalu rimtai ėmė rūpintis Lietuvos vyriausybė. Lietuvos klimatas cukrinių runkelių auginimui pasirodė tinkamas, buvo ir pakankamai tinkamų žemės plotų.

1927 m. Lietuvoje įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija. Norint statyti cukrinių runkelių apdirbimo fabriką, reikėjo šia kultūra apsėti mažiausiai 2 500 ha. 1927 m. buvo apsėta tik 251 ha.

Lietuvoje buvo pastatyti Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikai. Trečią cukraus gamybos fabriką nuspręsta statyti Panevėžyje. Vieta fabriko statybai parinkta Plūkių kaime. Dalis teritorijos nusidriekė ir į geležinkelio stoties teritoriją. Fabrikui reikalingos žemės kaina smarkiai išaugo – vienas hektaras žemės kainavo iki 3 000 litų. Dalis ūkininkų sugebėjo sėkmingai parduoti savo žemę. Vienas ūkininkas pardavė net 10 ha žemės. Buvo paskelbtas konkursas šiai statybai. Jį laimėjo mažiausią kainą pasiūliusi čekų firma „Škodaverke“. Jos pasiūlyta kaina buvo 26,8 proc. mažesnė negu kitų dviejų konkurse dalyvavusių firmų. Vieta fabriko statybai parinkta netoli upės ir magistralinių kelių. Darbus vykdė statybinė firma „Statyba“ (inž. E. Monomaitis). Įrengimai nupirkti už 660 tūkst. JAV dolerių. Jie buvo gaminami palaipsniui.

Statyba pradėta 1940 m. pavasarį. Tais metais pavasaris vėlavo ir darbai pradėti tik balandžio mėnesį. Daug statybos darbų vykdyta rankomis. Plytas nešiojo darbininkai – pasikabinę „ožius“ – tam pritaikytas lentas, jie nešdavo po 20–30 plytų. Skiedinį nešiojo moterys. Darbininkai arkliais vežiojo molį. Už šiuos darbus buvo mokama daugiausiai. Dirbo iki 150 vežikų. Darbininkai atvykdavo net iš tolimų Utenos bei kitų apylinkių – juos viliojo nemenkas atlyginimas. Už darbo drausmės pažeidimus grėsė sankcijos. Nusikaltęs iš karto buvo atleidžiamas iš darbo. Statybos darbus prižiūrėjo Pavenčių fabriko direktorius Ignas Šidlauskas. Įrengimus montavo čekų firmos specialistai.

Panevėžio cukraus fabriko statybos projektą parengė architektas Arno Funkas. Tai garsiausias pramoninės statybos projektuotojas Lietuvoje, funkcionalizmo architektūros atstovas, gimęs 1898 m. vasario 25 d. Smolenske. Nuo 1918 m. gyveno Kaune. 1924 m. Berlyne baigė aukštąją technikos mokyklą, o 1934 m. – Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultetą.

Panevėžio cukraus fabriko pajėgumas buvo 100 tūkst. tonų runkelių per sezoną. Sezono metu (rugsėjo–gruodžio mėn.) buvo planuojama įdarbinti iki 1 000 darbininkų. Pastoviai fabrike turėjo dirbti apie 300 darbininkų. Iš viso Panevėžio cukraus fabriko statyba kainavo apie 8 mln. 600 tūkst. litų. Statybos darbus sulėtino 1940 m. birželį prasidėjusi sovietų okupacija. Tebevykstant fabriko statybai buvo sudaromos sutartys su cukrinių runkelių augintojais 1941 m. sezonui.

Panevėžio cukraus fabriko kompleksą sudarė 22 pastatai, pastatyti 40 ha plote. Pastatytos mechaninės dirbtuvės, sandėlis ir net gyvenamasis namas. Teritorija buvo aptverta medine 2,2 m aukščio tvora. Panevėžio cukraus fabrikas atidarytas 1940 m. gruodžio 17 d. – organizuotos fabriko atidarymo iškilmės.

Fabrikas net keliolika metų po pastatymo išlaikė stambiausios Panevėžio įmonės pozicijas. 1940–1944 m. jo direktoriumi dirbo Balys Daukas ir vyr. buhalteris E. Gedgaudas. Fabrikas perdirbdavo iki 70–80 tūkst. tonų runkelių per sezoną.

Panevėžio cukraus fabrikas uždarytas 2008 m. sausio mėn.

Nuotraukose – Panevėžio cukraus fabriko statyba. 1940 m.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas