XIX a. Lietuva priklausė carinei Rusijai. Panevėžys tuo metu buvo nedidelis daugiatautis miestas. Jį apšvietė žibaliniai žibintai, kurie XX a. pradžioje pakeisti dujiniais. Mieste dažniau galėjai girdėti rusų kalbą nei lenkų ar lietuvių. Tam tikrais istorijos laikotarpiais mieste daugumą gyventojų sudarė žydai, kartais jų skaičius priartėdavo prie 60 procentų. Gana daug buvo ir lenkų, rusų, vokiečių, kitų tautybių. Panevėžyje gyveno negausi karaimų bendruomenė. Lietuviai ne visada sudarydavo daugumą. Miesto valdžiai didelę įtaką darė rusų tautybės asmenys.

Kai kurios Panevėžio miesto gatvės minimos nuo senų laikų. Ilga Ramygalos, Šeduvos ir kitų gatvių istorija, jos laikomos vienomis seniausių. Labai sena buvo ir Turgaus aikštė. Čia buvo miesto centras, kuriame virė svarbiausias miesto gyvenimas.

1871 m. parengtas projekcinis Panevėžio miesto planas. Tai buvo pirmas rimtas bandymas sutvarkyti miestą. Iki tol daug gatvių buvo kreivos, dauguma jų negrįstos, prasti šaligatviai. Išliko kai kurie senieji gatvių pavadinimai: Šeduvos, Vaistinės, Vienuolyno, Tilto gatvių. Nepasikeitė ir vienos seniausių Krantinės gatvės pavadinimas. Taip pat kaip seniau vadinama ir Turgaus aikštė, Ramygalos gatvė, tuo metu ilgiausia mieste.

Kai kurių gatvių pavadinimai keitėsi. Viena pagrindinių Panevėžio Kepėjų gatvė pavadinta Bajorų gatve. Ji seniau garsėjo savo kepyklomis. Dvaro gatvė pavadinta Vilkmergės gatve. Ja ėjo kelias į Ukmergę, kuri tuo metu buvo svarbus Lietuvos miestas. Marijonų gatvė pavadinta Bažnyčios gatve. Viena ilgiausių Vienuolyno gatvė pavadinta Vladimiro gatve. Šios gatvės pavadinimas istorijos bėgyje dar ne kartą keitėsi. Kai kurios gatvės pavadintos carinei Rusijai nusipelniusių žmonių vardais.

Mieste suprojektuota ir nemažai naujų gatvių. Atsirado Aviečių, Žalioji, Alaus, Gėloji, Maskvos, Aleksandro, Mikalojaus, Sofijos, Petro, Žirnių, Degutininkų, Vokiečių, Žolės, Turgaus, Georgijaus, Marijos, Prisikėlimo, Kalėjimo ir kitos gatvės. Kai kurios gatvės pervadintos carinės Rusijos didžiųjų kunigaikščių vardais. Pagerbta ir kunigaikštienė Sofija. Maskvos gatvė mieste buvo iki 1919 m.

Panevėžyje buvo nemaža vokiečių bendruomenė, matyt, todėl radosi Vokiečių gatvė. Daugumos gatvių pavadinimai istorijos bėgyje keitėsi. Tik Georgijaus gatvė, vedusi į būsimą katedrą, ilgai, net nepriklausomos Lietuvos valstybės metais, vadinta Jurgio gatve.

1897 m. Panevėžį sudarė miestas ir priemiesčiai. Mikolajevo priemiestis buvo prie geležinkelio stoties, Senamiesčio gatvės rajonas. 1897 m. Panevėžio mieste buvo 12 968 gyventojai, 911 Mikolajeve, 83 prie geležinkelio stoties, 518 Senamiesčio kaime, 1420 Senamiesčio fermoje. Iš viso, skaičiuojant ir priemiesčius, Panevėžyje buvo 15 900 gyventojų. 7807 vyrai ir 8093 moterys. Priemiesčiai nepriklausė miesto administracijai.

Nuotraukos:
1. Turgaus aikštė XX a. pr.
2. Krantinės gatvė. XX a. pr.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas