Ilga Panevėžio kalėjimo ir jo pastato istorija. Pastatas mena dar carinius laikus. Čia kalėjo daug garsių asmenybių, kalėjime teko pabuvoti ir generolams, ir žymiems politikams ar visuomenės veikėjams. Panevėžio kalėjimas buvo kelių apskričių apygardos kalėjimas. Vokiečiams 1919 m. palikus Panevėžį, jis ištuštėjo. Vėliau kalinių skaičius vėl ėmė didėti. 1921 m. jame kalinti 64 vyrai ir 7 moterys.

Kartu su tardomaisiais iš viso – 235 asmenys. Kalėjime nuolat būdavo apie 300 kalinių, o tilpo jame apie 400. Kalinius ryte budindavo 4.50 val. švilpuko signalas. Per pusantros valandos reikėjo nusiprausti, sutvarkyti lovas ir kameras. 7 val. visi dirbantys turėjo eiti į darbus stalių, audimo, kalvių ir kt. skyriuose. Dienotvarkė buvo griežta. 12 val. būdavo pietūs, 30 min. buvo skiriama pasivaikščiojimui, 17 val. nuaidėdavo švilpukas, kviečiantis vakarienei, 18 val. vykdavo vakarinis patikrinimas. Panevėžio kalėjime iš ryto kaliniams duodavo kavos, pietums ir vakarienei – sriubos. Duonos kaliniai gaudavo 600 g per dieną. Maistą kalėjimui teikė bendrovė „Žemdirbys“ ir privatūs asmenys.

Kaliniai miegodavo ant medinių narų. Kamerų langai buvo su grotomis, durys metalinės. Kamerose sėdėdavo ir žmogžudžiai, ir teisti už šnipinėjimą ar šiaip nedidelius nusikaltimus. Dėl labai įvairaus kontingento auklėjamasis darbas buvo sudėtingas. Už administracinius nusižengimus bausdavo karceriu. Tai buvo mažas prastai apšviestas kambarėlis. Tris kartus per dieną karceryje kalinčiam duodavo duonos ir šalto vandens. Trečią dieną jau buvo duodama sriubos. Kalintys karceryje negaudavo patalynės ir negalėjo rūkyti. Kaip bausmė buvo uždedami antrankiai.

Nesėdintys karceryje galėjo kiekvieną ketvirtadienį eiti į 15 min. pasimatymą. Pasimatymų diena buvo vadinama motinėlės diena, nes dažniausiai pasimatyti ateidavo motinos ar žmonos. Kalėjime buvo galimybė skaityti laikraščius, bet juos iškarpydavo kalėjimo cenzūra. Kiekvieną sekmadienį visi norintys galėdavo eiti į koplyčią, kuri buvo kalėjimo teritorijoje. Kalėjimo kapelionu dirbo Milvydas. Veikė choras, vadovaujamas Rimkevičiaus. Ilgiau kalėję ir neturintys nuobaudų kartą per savaitę galėjo klausytis radijo. Šio leidimo iniciatorė buvo Elžbieta Jodinskaitė. Kalėjime veikė ambulatorija, kurioje dirbo gydytojas A. Hurčinas. Laišką buvo galima išsiųsti kartą per dvi savaites. Laiškus prieš išsiunčiant tikrindavo kalėjimo administracija.

To meto spaudoje tvirtinta, kad kalėjime buvo daug  girtuoklių ar tokių, kurių tėvai buvo girtuokliai. 1922 m. kalėjime dirbo 34 tarnautojai. Viršininkas turėjo padėjėją, dirbo 27 prižiūrėtojai, buvo 3 vyresnieji prižiūrėtojai. Kalėjimas turėjo ir 3 arklius. 1922 m. kalėjime buvo patekusių per neatsargumą ar nesusipratimą. Kaip rašyta spaudoje, kalėjime būta ir gerų žmonių.

Iki 1922 m. balandžio 23 d. įstaiga vadinosi Panevėžio apskrities kalėjimu, vėliau pavadinta Panevėžio kalėjimu. Panevėžio kalėjimo viršininkai dažnai keitėsi. Ilgesnį laiką viršininku dirbo Kostas Korženeckis, 1925 m. rugpjūčio 1 d. jį pakeitė Kostas Razminas, atvykęs iš Kauno, kur dirbo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininko padėjėju. K. Razminas Panevėžio kalėjimo viršininku buvo iki pat 1940 m. sovietų okupacijos. Jis buvo Tautininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas, ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje – Panevėžio miesto Tarybos narys.

1925 m. birželį Panevėžio kalėjime paskaitą skaitė vyskupas Pranciškus Karevičius. 1932 m. kalinius aplankė bažnyčios choras, vadovaujamas muziko Vlado Paulausko. 1934 m. Panevėžio kalėjime buvo kalinių, kalėjusių 11–13 metų. Pasivaikščiojimų metu įvesti gimnastikos pratimai. Vasario 16-osios proga kalėjime būdavo organizuojami minėjimai. Per šventes apsilankydavo įvairūs chorai. 1934 m Šv. Velykų proga kalėjime koncertavo Mykolo Karkos vadovaujamas choras. Buvo ir privačių kalinių rėmėjų. 4-ame dešimtmetyje Petronėlė Šatkauskienė kalinių koplyčiai paaukojo žvakių.

Daug dėmesio buvo skiriama darbinei veiklai. Kalėjimo dirbtuvėms vadovavo kalėjimo viršininko padėjėjas Pocius. Ypač išplėtotas buvo betoninių dirbinių skyrius. Veikė ir knygrišykla. Darbai buvo atliekami 30–40 proc. pigiau negu privačiose įmonėse. Dirbdavo iki 80 % kalinių. Už darbą kaliniams buvo mokama nuo 10 iki 25 proc. atlyginimo. 1927 m. sausį Panevėžio muziejus gavo kalėjime pagamintas ąžuolines vitrinas numizmatinei kolekcijai. Kalinių pagamintus baldus noriai pirkdavo miestiečiai. Pavyzdžiui, 1932 m. atliktas 1261 užsakymas už 115 266 litų. Kaliniai atliko darbų už 17 tūkstančių litų. 1933 m. Bigailiuose Panevėžio kalėjimas pasistatė patalpą kalinių, dirbusių durpyne, laikymui. Su kalinių pagalba planuota durpėmis aprūpinti visą Panevėžio miestą.

Nors tvarka kalėjime buvo gana griežta, šaltkalvių dirbtuvėse organizuota labai geros kokybės padirbtų 2 ir 5 litų monetų gamyba. Išaiškinus nusikaltimą, už tokią veiklą 1935 m. teisti keli asmenys.

1921 m. Panevėžyje įkurta Kalinių globos draugija. Ši draugija siekė, kad kalėjimas netaptų keršto namais. Kalinių globos draugiją rėmė apskrities valdyba ir miesto savivaldybė. Nemažai prisidėjo ir kalėjimo administracija. Jos dėka iki 1925 m. kalėjime visai išnyko užkrečiamosios ligos, iki tol plitusios masiškai. Kai kurie kaliniai tuos pačius rūbus nešiodavo kelerius metus. Mirštantiems net nekviesdavo dvasininko. Kalinių globos draugijos dėka padėtis kalėjime keitėsi į gerąją pusę. Draugijos iniciatyva kalėjime buvo rengiami koncertai, skaitomos paskaitos.

Ypač kalinių globa rūpinosi Elžbieta Jodinskaitė. Ji buvo vadinama kalinių močiute. Pinigus Kalinių globos draugijai rinkdavo ir mokinės. Draugija aprūpindavo atlikusius bausmę rūbais ir pinigais. 1924 m. kino teatras „Spindulys“ surengė seansą paremti Kalinių globos draugiją.

Prie kalėjimo 1923 m. įsteigta pradžios mokykla, bet mokytis nebuvo daug norinčių. Ją steigiant prisidėjo Kalinių globos draugija. Vėliau ją savo žinion perėmė Švietimo ministerija. Patys kaliniai, gavę lentų iš ,,Eglyno“ bendrovės, pasigamino mokyklinius suolus. Kalėjimo skaitykloje buvo nemažai knygų. 1933 m. Panevėžio kalėjimo mokykla pradėjo darbą nuo lapkričio 1 dienos. Buvo mokoma pagal pradinės mokyklos programą. Kai kurios redakcijos į kalinių knygynėlį nemokamai atsiųsdavo laikraščių per Šv. Kalėdas. 1931 m. Panevėžio kalinių globos draugija surengė loteriją ir joje gautą pelną skyrė kaliniams. Loterijoje buvo galima laimėti ir kalinių pagamintų baldų.

1932 m. gegužės 9 d. išrinkta nauja Kalinių globos draugijos valdyba. Pirmininku tapo Jonas Moigis, kasininke Elžbieta Jodinskaitė, sekretoriumi A. Kasperavičius, valdybos nariais K. Kasperavičienė ir K. Razminas. Revizijos komisijoje dirbo Aleksandras Babianskis, Antanas Didžiulis ir gydytojas A. Hurčinas. Kalinių globos draugija ėmė veikti dar aktyviau. Ji kalėjime steigiamam orkestrui nupirko instrumentus ir mokėjo orkestro vadovui atlyginimą. Įgiję amatą kaliniai būdavo aprūpinami įrankiais. Kai kuriais atvejais kalinių vaikus nukreipdavo į prieglaudas. Šv. Kalėdų ir Velykų šventėms iš surinktų aukų kaliniams buvo gerinamas maistas. Vargstančių kalinių šeimos nariams būdavo skiriamos pašalpos. Kalinių globos draugija rūpinosi ir kalėjimo knygynėliu. 1934 m. Panevėžio kalinių globos draugija organizavo Kūčių vakarą kaliniams. Bendroje vakarienėje dalyvavo ir kalėjimo viršininkas K. Razminas.1935 m. tos pačios draugijos iniciatyva Panevėžio kalėjime koncertavo 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko simfoninis orkestras. 1937 m. kalėjime Senamiesčio parapijos choras giedojo kalėdines giesmes.

Panevėžio kalėjime kalintys komunistai palaikydavo tarpusavio ryšius. Jie bandydavo verbuoti ir kriminalinius nusikaltėlius. 1931 m. sausį politiniai kaliniai badavo reikalaudami leidimo auginti plaukus, leisti dieną gulėti.

1935 m. Panevėžio kalėjime kalėjo vienas vyras, nuteistas iki gyvos galvos, sunkiųjų darbų kalėjimu – 116 vyrų ir 6 moterys, paprastu kalėjimu – 51 vyras ir 8 moterys, administraciniu būdu nuteisti 8 vyrai ir 1 moteris. Iš viso kalėjo 301 vyras ir 33 moterys. Kartu su tėvais kalėjime buvo 4 berniukai ir viena mergaitė. 1940 m. Panevėžio kalėjime buvo 321 kalinys, tarp jų 27 moterys. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė okupacija. Kitą dieną paskelbtas sąrašas 40 kalinių, pabėgusių iš Panevėžio kalėjimo. Prasidėjus sovietinei okupacijai, kalėjimas perpildytas. 1940 m. liepos 5 d. K. Razminas atleistas iš viršininko pareigų. Nauju viršininku paskirtas Adolfas Petravičius. Sovietiniais laikais kalėjime vyko įvairių pertvarkymų.

Nuotraukoje – Panevėžio kalėjimo automobilis. XX a. 4 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas