1918–1940 m. Panevėžio miestas vystėsi gana greitai. Jame buvo daug švietimo įstaigų, kūrėsi naujos pramonės įmonės. Ypač aktyvus šis procesas buvo ketvirtame dešimtmetyje. Atsirado didesnių pramonės įmonių, naujų, gražių pastatų pasistatė švietimo įstaigos. Iš kitų Lietuvos miestų Panevėžys išsiskyrė gera švietimo padėtimi. Panevėžio pramonė gerokai atsiliko nuo panašaus dydžio Šiaulių miesto. Daugiausia mieste buvo lietuvių, žydų ir lenkų, tad jie ir labiausiai prisidėjo prie miesto augimo. Neviskas vyko sklandžiai. Miesto taryboje daugumą turėjo lietuviai ir žydai. Nemažai taryboje buvo lenkų. Lietuviai atstovavo įvairioms partijoms ir dideliu vieningumu nepasižymėjo. Miesto tarybos nariai ir nulemdavo miesto vystymosi kryptį. Kiekviena gyventojų grupė ir tarybos nariai turėjo savo tikslų ir uždavinių. Ypač sunkiai sprendėsi miesto pirties klausimas.

Mieste buvo daug problemų, be viso kito jame nebuvo kanalizacijos. 1927 m. spaudoje rašyta, kad pamazgos pilamos į gatvę ir ant šaligatvių pūvančios silkės. Mieste buvo organizuojamos švaros savaitės. Minima tokia savaitė, vykusi 1929 m. gegužės 13–18 dienomis.

Dar 1930 m. miesto taryboje buvo keliamas pirties klausimas. Miesto pirtis Tilto gatvėje priklausė žydų bendruomenei. Ji priminė jaują, o ne pirtį. Kaip rašyta spaudoje, miesto pirtis yra laužas, kurį sunku suremontuoti. Pirtis veikė vieną dieną per savaitę. Ji buvo kūrenama malkomis. Pirties statybai planuota panaudoti bedarbius, kurių mieste kai kada būdavo netoli tūkstančio. Darbo pirmiausia gaudavo tie, kurie turėjo išlaikyti savo dideles šeimas.

1931 m. miesto pirties klausimo svarstymą aprašė „Panevėžio balsas“. Jį svarstant iš 12 žydų frakcijos narių posėdyje liko tik vienas. Kiti išėję stoviniavo koridoriuje. Nedalyvavo ir lenkų frakcija.  Kaip rašė spauda, „Pirtį laiko žydų bendruomenė ir turi iš to daug pelno. Statant pirtį atsirastų daug darbo. Dabar nevyksta didelės statybos mieste. Miesto savivaldybė turėtų iš pirties nemažai pajamų“. Svarstant pirties klausimą nesusidarė kvorumas, todėl jį teko atidėti. Miesto gyventojai praustis vykdavo į Molainius, Plūkius, kitus kaimus, kur buvo geresnės pirtelės. Kiti prausėsi namuose. 1931 m. pirtis kiek paremontuota, pabalintos lauko sienos, bet viduje vis dar buvo nešvaru. Koridoriuje riogsojo nelygūs suolai, visur buvo pilna plyšių, dėl kurių susidarydavo skersvėjai. Pirtyje nebuvo vaistinėlės, patalpos prastai apšviestos, grindys purvinos ir ištrupėjusios, byrėjo tinkas. Pirtyje nebuvo telefono, prastai veikė dušas. Pirties durys buvo aptaisytos moliu, kad geriau laikytųsi šiluma. Nuo karščio molis trupėdavo. Panevėžio pirtis buvo suskirstyta į skyrius. Bilietas į patį geriausią skyrių kainavo 1,75 lito.

1934 m. miesto taryboje vėl balsuota dėl pirties statybos ir jai vėl nepritarta. 1935  m. pagal gydytojo Juozo Vileišio ataskaitą miesto biednuomenė pirtyje užsikrėsdavo niežais. Prie pirties buvo įrengtos maudyklės. Kaip rašė spauda, per arti vyrų ir moterų.

1936 m. Panevėžio miesto taryba parengė miesto penkerių metų vystymosi gaires. Pirmoje vietoje iškeltas naujų pradinių mokyklų statybų klausimas. Tik 50 proc. pradinių mokyklų turėjo tinkamas patalpas, todėl numatyta pastatyti 5 naujas mokyklas. Statybai planuota išleisti 700 tūkst. litų.

Kita svarbi problema buvo miesto pirtis. Senoji, žydų valdoma, buvo pastatyta prieš 100 metų. Ji neatitiko higienos reikalavimų. Sanitarijos specialistai jau seniai siūlė ją uždaryti, bet sprendimas buvo vis atidedamas. Manyta, kad ligos mieste plinta dėl nehigieniškos pirties. Pagal planus pirtį planuota pastatyti 1937 m. buvusio savivaldybės malūno vietoje. Statybai planuota išleisti 180 tūkst. litų. Deja, plano nepavyko įgyvendinti. Miesto pirties klausimas taip ir nebuvo išspręstas.

Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. miesto pirties klausimas nesvarstytas. Sovietinę okupaciją pakeitė nacių okupacija, kai viešoji statyba mieste faktiškai buvo draudžiama.

1944 m. vėl prasidėjo sovietinė okupacija ir 1946 m. parengta miesto pirties sąmata, agregatų remontui skiriant 2 179 rublius. 1954 m. senoji miesto kiek pirtis paremontuota, viduje perplanuotos patalpos, iš naujo suremontuotos katilinės.

Nuotraukoje – Panevėžio miesto pirtis. XX a. 7 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) rubrikos „Istorijos puslapiai“ straipsnis