Panevėžio miesto aikštė turgaus dieną. XX a. 2–3 deš. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio miesto turgus

Jau prieš kelis šimtmečius Panevėžyje būta Turgaus aikštės. 1912 m. šaltiniai mini, kad Panevėžyje į Ukmergės gatvę nukeltas arklių turgus. 1919 m. Turgaus aikštė pavadinta Laisvės aikšte. Ši aikštė buvo pagrindinė turgaus vieta Panevėžyje. 1928 m. „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžyje arklių turgus yra Ukmergės gatvėje. 4 deš. pradžioje turgavietė buvo iškelta iš Laisvės aikštės, o 1934 m. vėl į ją grąžinta. 1934 m. liepos 15 d. „Panevėžio balsas“ rašė, kad dalis miesto turgavietės iškelta į Savanorių aikštę, kurioje buvo malkų turgavietė. Žiemą ji veikdavo beveik kasdien. Ūkininkai atveždavo daug malkų, bet joje neprekiauta durpėmis ir briketais. Iš Ukmergės gatvės čia buvo atkelta ir gyvulių turgavietė. Ukmergės gatvėje gyvulių turgaus vietoje įkurta 3-čioji pradžios mokykla. 1936 m. buvo surinkti 735 gyventojų parašai, kad turgavietė būtų visai iškelta iš miesto centro. 1939 m. spalio 7 d. „Panevėžio garsas“ rašė, kad turgus iš Laisvės aikštės iškeltas į Gedimino aikštę. Mieste nuolat vyko diskusijos dėl miesto turgaus vietos.

1937 m. miesto pietinėje dalyje suformuoti sklypai ir pradėtas kurti naujas Panevėžio rajonas. Jis apėmė Klaipėdos, Daukanto ir Džonto gatves. Čia buvo planuojama perkelti miesto turgų. Projektą paruošė miesto inžinierius Antanas Gargasas. 1938 m. Klaipėdos, Džonto ir Daukanto gatvių kvartale įrengta gyvulių, pašarų ir medžiagų turgavietė, kuriai 1 ha žemės skyrė gyventojai. Turgavietė pradėjo veikti 1938 m. lapkričio mėnesį. Dalis ūkininkų reiškė pretenzijas, kad vieta nepatogi ir gatvė per siaura. 1940 m. „Panevėžio garsas“ rašė, kad turgus vėl perkeltas į Laisvės aikštę. Aikštėje nebuvo leidžiama statyti vežimų su arkliais.

4 deš. Panevėžio mieste ir apskrityje buvo griežtai reglamentuojama turgų dienų tvarka. Panevėžio mieste veikė 3 turgavietės. Tai matyti iš burmistro T. Chodakausko ataskaitų. Turgų dienos būdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Taip pat buvo nustatytos ir prekymečių dienos po įvairių švenčių. Tai pirmas šiokiadienis po Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), šiokiadienis po Šv. Petro (birželio 29 d.). Taip pat nurodytos prekymečių dienos: rugpjūčio 9 d., rugsėjo 10 d. ir rugsėjo 11 d. Ramygaloje turgūs vykdavo trečiadienį, Subačiuje – trečiadienį ir penktadienį, Raguvoje – antradienį, Pušalote – trečiadienį, Šeduvoje – ketvirtadienį ir pirmą mėnesio pirmadienį, Troškūnuose – ketvirtadienį.

Panevėžio savivaldybė buvo nustačiusi įkainius už įvairių prekių pardavimą. Prekeivis, į turgų atvykdavęs vienu arkliu, mokėjo 30 centų dienai, dviem arkliais – 50 centų. Mėnesinis mokestis – 3 litai. Prekiaujantis mėsos produktais turėjo mokėti į dieną 50 centų, duonos gaminiais – 20 centų. Už parduodamą arklį reikėjo mokėti 2 litus dienai, už karvę 1 litą. Arklys, 1922 m. spaudos duomenimis, kainavo 400 litų, karvė – 300 litų. Smulkių gyvūnų pardavimui nustatyta dienos kaina – 50 centų.

Panevėžio miesto aikštė turgaus dieną. XX a. 2–3 deš. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniųĮ turgus suvažiuodavo labai daug ūkininkų. Po sėkmingos dienos kai kurie užsukdavo į miesto restoranus. Panevėžyje tuo metu restoranus valdė iš JAV sugrįžę lietuviai. Šiuo verslu, kaip rašė spauda, mažai vertėsi žydų tautybės asmenų. Ypač didelį pasisekimą turėjo restoranai su centriniu šildymu. To meto spauda rašė, kad ūkininkai užeidavo pasižiūrėti, kaip patalpos šildomos be malkų.

Panevėžyje turgūs nebuvo rengiami šeštadieniais ir sekmadieniais, nes tai buvo lietuvių ir žydų šventinės dienos – taip buvo atsižvelgiama į mieste vyraujančias tautines bendruomenes ir jų religinius įsitikinimus.

Nuotraukose – Panevėžio miesto aikštė turgaus dieną. XX a. 2–3 deš.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas