Sovietinės santvarkos metais Lietuvoje miesto ūkis buvo nacionalizuotas. Jį valdė miesto komunistų partijos komiteto skiriamos (formaliai renkamos) darbo žmonių deputatų tarybos (toliau –  DŽDT) ir jų vykdomieji komitetai (toliau – VK).

Apie vyksiančias Panevėžio miesto DŽDT sesijas buvo skelbiama miesto laikraštyje. Sesija įprastai prasidėdavo 16 val. miesto VK salėje – Ramygalos g. 6, antrame aukšte.

Panevėžio miesto DŽDT VK pirmininkas B. Rutkauskas džiaugėsi, kad Panevėžys 1952 m. pasiekė daug naujų laimėjimų tvarkant miesto ūkį. Jo teigimu, žymiai išaugo maisto pramonė. Palyginus su 1945 metų produkcija, cukraus gamyba padidėjo – 3, konservų – 18, sviesto – 16, duonos – 3 kartus (Turint mintyje tuometinius suvestinių prirašinėjimus bei prekių išvežimą „plačiojon tėvynėn“ SSRS, galima daryti prielaidą, kad miesto gyventojai neypatingai galėjo mėgautis prekių gausa…). Buvo skelbiama, kad gerų rezultatų pasiekė ir kitos miesto įmonės: Muilo-aliejaus kombinatas 1952 metais pagamino įvairių rūšių muilo 40 kartų daugiau negu 1945 metais. Išplėtė savo gamybą medžio apdirbimo kombinatas, pramonės kombinatas, daugverslinės artelės „Raudonasis švyturys“ bei „Raudonasis spalis“, svarstyklių fabrikas „Svarstis“ ir eilė kitų miesto įmonių. Dėka pasiaukojančio stropaus darbo ir plačiai išvystyto dirbančiųjų socialistinio lenktyniavimo, pakilo išleidžiamų gaminių kokybė, sumažėjo jų savikaina.

VK pirmininkas teigė, kad daug „pasiekta“ liaudies švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. „Šiandien mieste yra pedagoginė, 4 vidurinės, 3 darbo jaunimo, muzikos, medicinos seserų mokyklos, hidromelioracijos technikumas. Jose mokosi daugiau kaip 7 000 mokinių. Miesto ligoninė praplėsta iki 300 lovų, naujai įsteigti tuberkuliozės dispanceris ir infekcinė ligoninė, praplėsta bei aprūpinta naujais įrengimais poliklinika. Šiose skaitlingose sveikatos apsaugos įstaigose suteikiama nemokama medicininė pagalba visiems darbo žmonėms“.

Skelbta, kad didelis dėmesys atkreiptas į vaikus ir motinas. 1952 m. vienišoms ir daugiavaikėms motinoms išmokėta daugiau kaip 300 000 rublių premijų, pensijų bei pašalpų.

„Pasikeitė ir mūsų gimtasis miestas. Darbo žmonės nepagailėjo jėgų tvarkant ir puošiant miesto gatves, vykdant komunalines statybas. Naujai įrengta Lenino aikštė, išgrįsta 12 000 kv. metrų grindinio, įrengta visa eilė apšvietimo taškų, pastatyti tarybų valstybės ir komunistų partijos įkūrėjams V. I. Leninui ir J. V. Stalinui monumentai“.

Buvo laikomasi tokio principo, kad šalia pagirtinų darbų, būtina ir papeikti, todėl konstatuota, kad ne visose įmonėse pakankamai išvystytas veiksmingas socialistinis lenktyniavimas, silpnai kovojama už gamybinių planų įvykdymą ir viršijimą.

Buvo teigiama, kad partijos (kadangi partija šalyje tebuvo viena – komunistų, tai ne visada būdavo svarbu nurodyti, jog „komunistų“) XIX suvažiavimo direktyvos dėl penktojo penkmečio plano TSRS išvystyti iškėlė naujus uždavinius ir Panevėžio miesto darbo žmonėms.

Buvo planuojama, kad 1953 m. bus pradėtos hidromelioracijos technikumo rūmų, bendrabučio 400 mokinių ir 15 butų mokomajam personalui pastato statybos. Penkmečio eigoje bus pastatyti linų apdirbimo fabrikas ir linų kombinatas, sviesto sūrių bazė ir kt.

Ir patys gyventojai kreipdavosi į miesto valdžią dėl sąlygų mieste gerinimo. 1953 m. lapkričio mėn. į miesto VK buvo kreipiamasi tokio turinio laišku: „Panevėžio miesto centrą su Liepos 21-osios d. prospektu, kelių mokyklų, ligoninės ir pramonės įmonių rajonu jungia siaurutis, labai primityvios konstrukcijos lieptas per Nevėžio upę. Šiuo lieptu kasdien praeina tūkstančiai moksleivių, mokytojų, darbininkų ir medicinos darbuotojų, skubančių tai į vieną, tai į kitą pusę. Lietui gerokai palijus, rudenį ir pavasarį ledams pakilus gerbūvio kontora skuba gelbėti savo turtą ir ilgam laikui nutraukia susisiekimą, kol visiškai praeina potvynio pavojus. Darbo žmonės tuo metu priversti skubėti aplinkiniais keliais arba rizikuodami susižaloti, šliaužia nuo kranto ir eina tiesiai per ledą, kad tuo būdu sutrumpintų sau kelią“.

Buvo konstatuota, jog jau nebe pirmi metai šis opus klausimas keliamas miesto VK, tačiau jis nejuda iš vietos; ar nevertėtų miesto VK ir jo gerbūvio kontorai rimtai šiuo reikalu susirūpinti ir  minėtoje vietoje pastatyti pastovų lieptą-tiltą.

Nuotraukoje – Lenino aikštė. 1949 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas