Ilgą laiką Panevėžio mieste pagrindinė transporto priemonė buvo arklių traukiami vežimai. Vežikai buvo skirstomi į lengvuosius ir sunkiuosius. Pastarieji perveždavo įvairius krovinius. Sunkieji vežikai turėjo padėti ir gaisro metu. Jie buvo įpareigoti savo transportu vežioti vandenį į gaisravietę. Už tai jiems mokėta papildomai – į gaisro vietą atvežę vieną statinę vandens, gaudavo 3 litus. 1923 m. duomenimis Panevėžyje vandens rezervuarų būta tik dviejose  miesto vietose – Vytauto aikštėje ir Ramygalos gatvėje prie Laisvės aikštės.

Vežikams kelti tam tikri reikalavimai. Jie turėjo laukti keleivių stovėdami prie vežimo, o ne sėdėti vežime. Taip pat buvo prašoma vilkėti švarią uniformą ir kruopščiai išvalyti vežimą. Savivaldybei visi vežikai mokėjo vienodą patento mokestį. 1928 m. kituose miestuose buvo nustatytas mokestis už keleivių pervežimus, o Panevėžyje vežikai šį mokestį galėjo imti savo nuožiūra.

Iki 1930 m. mieste vežimo monopolis priklausė vežikams. Jų vežimų ratai buvo padengti guma ir gražiai riedėdavo per akmeninį grindinį. Tokia transporto priemone važiuoti buvo gana patogu. Pamažu vis populiaresne susisiekimo priemone mieste darėsi dviračiai, tačiau jie vis dar buvo gana brangūs. Dviračio kaina viršijo 200 litų. Mieste pasirodydavo ir pavienių lengvųjų automobilių, bet jų važinėjo labai mažai.

1930 m. imta intensyviai svarstyti į miesto gatves išleisti autobusus. Vežikai tam itin priešinosi, bet, pritarus miesto tarybai, Panevėžyje pradėjo kursuoti autobusai. Iš pradžių miesto autobusų verslu vertėsi žydų tautybės asmenys – broliai Kisinai. Į naujovę miesto vežikai reagavo nepalankiai, net imti daužyti Kisino autobusų langai. 1932 m. balandžio mėn. „Panevėžio balsas“ rašė: „Mieste kursavę Kisino autobusai parduodami iš varžytinių. Varžytinės vyks gegužės 12 dieną“.

Kartais miesto vežikai sukeldavo eismo įvykių. Spaudoje skelbta, kad 1932 m. sausio 14 d. vežikas užvažiavo ant moters ir arklys savo kanopomis ją smarkiai sužalojo. 1932 m. mieste darbavosi apie 40 vežikų, iš jų apie 90 proc. vilkėjo prastus drabužius.

1933 m. spaudoje randama straipsnių, kuriuose rašoma apie Panevėžio vežikų problemas. Nors miestas buvo laikomas geriausiai apšviestu Lietuvoje, vežikai skundėsi dėl to, kad kai kurios miesto gatvės, ypač lietingomis naktimis, labai tamsios. Vėliau paaiškėjo, kad kalti Elektros stoties darbuotojai, laiku nepakeičiantys perdegusių lempučių.

1933 m. spalio 1 d. miesto savivaldybė vežikams padovanojo uniformines kepures. Tai, kaip rašė tuometinė spauda, buvo kompensacija už leidimą miesto gatvėse kursuoti autobusams. Vis dėlto savivaldybės rūpinosi, kad miesto vežikai laikytųsi eismo taisyklių. Pažeidėjai galėjo netekti  darbo.

1936 m. pradžioje Amerikos lietuvių akcinės bendrovės Panevėžio skyrius atnaujino nutrauktą susisiekimą autobusais. Iš pradžių į gatves išriedėjo tik vienas bandomasis autobusas, bet dėl kilusių nesutarimų su vežikais sumanymo laikinai atsisakyta. Autobusų transporto mieste sistema atnaujinta 1936 m. spalio 26 d. Ėmė kursuoti maršrutai Laisvės aikštė–Geležinkelio stotis ir Laisvės aikštė–Mergaičių gimnazija. Vėliau numatyta suteikti galimybę autobusu važiuoti iš Panevėžio miesto į Pajuosčio kareivines. Autobusai šiuo maršrutu su pertraukomis važinėjo XX a. 4 deš. Tuo metu vežikai, skųsdamiesi, kad žmonės nebenori važiuoti vežimais, net ėmė streikuoti, bet mitingai naudos neatnešė. Remiantis tuometine spauda, 1936 m. Panevėžio mieste būta apie 60 vežikų. Jie keleivius vežė už vieną litą. Tiesa, daugelis mėgdavo derėtis, nes iš kainos nuleisti neprašančio keleivio vežikas galėjo paimti ir 2–3 kartus didesnę pinigų sumą. Nemažai išlaidų patirdavo ir patys vežikai. Kaip rašyta tuometinėje spaudoje, 1937 m. vežiko fajetonas kainavo 2 000 litų, o rogės žiemą – 250 litų. Dėl to šiuo amatu galėjo verstis tik pasiturintys žmonės.

1938 m. nustatyti vežikų transporto tarifai: Laisvės aikštė–stotis 2 litai, Ramygalos gatvė nuo Sodų gatvės–stotis 2,5 lito, Senamiestis–stotis 2 litai, miestas–Berčiūnai 4 litai, miestas–Pajuostis 2,5 lito. Už vežėjo iškvietimą į Pajuostį reikėjo mokėti 1 litą. Ne ilgesnė nei 1 kilometro kelionė mieste kainavo 1 litą. Kartais  vežikų paslaugomis mielai naudodavosi miestiečiai, norintys grįžti namo iš restoranų ir kitų pasilinksminimo vietų. 1939 m. spaudoje skelbta apie Nevėžio upėje nuskendusį vežiko Račinsko arklį. Šeimininkas arklį su vežimu buvo palikęs be priežiūros.

Vežikų Panevėžyje būta ir vykstant Antrajam pasauliniam karui. Dar vėliau – tarybiniais metais – Laisvės aikštėje, vėliau pervadintoje Lenino aikšte, pasikinkęs arklį keleivių laukdavo paskutinis mieste likęs vežikas. Tuo metu, apie 1949-uosius, pradėjo važinėti tarybiniai taksi – Pobiedos. Arkliais traukiamų vežimų transportas pamažu mieste visai išnyko.

Nuotraukos:
1. Vežikas Panevėžio mieste. XX a. 4 deš.
2. Vežikai Šeduvos gatvėje.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas