Rezistencinis judėjimas Panevėžio mieste ir jo apskrityje vyko nuo pat 1944 metų. Pagrindinės judėjimo formos buvo dvi: partizaninė kova ir įvairios pogrindinės organizacijos. Partizaninė kova vyko Panevėžio apskrityje, o įvairios pogrindinės organizacijos aktyviai veikė Panevėžio mieste. Keletas pogrindinių organizacijų palaikė glaudžius ryšius su partizanais, dažniausiai kovojusiais miškingose kaimo teritorijose.
Pirmoji žinoma organizacija – 1944 m. spalio mėnesį susikūręs „Gedimino būrys“. Jis išaugo iš nacių okupacijos metais veikusios „Meno kuopos“, kuriai priklausė daug Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijų moksleivių. Vienas „Gedimino būrio“ uždavinių – vykdyti antitarybinę propagandą. Organizacijos nariai leido atsišaukimus, palaikė ryšius su Žaliosios girios partizanais ir LLA. „Gedimino būrį“ sudarė trys skyriai: agitacijos ir propagandos, žvalgybos ir kontržvalgybos, baudžiamasis. Visai organizacijai vadovavo štabas. 1945 m. sausio mėnesį Panevėžio NKVD darbuotojai jau gavo pirmuosius agentūrinius pranešimus apie „Gedimino būrio“ egzistavimą. Organizacijos štabui priklausė N. Klišytė, Z. Stonytė, A. Brazdžionytė, o jam vadovavo Vladas Rutkauskas. Štabo nariu buvo ir A. Skučas, kuris mirė 1945 m. vasario 15 d. ir buvo labai iškilmingai palaidotas. Aktyviai „Gedimino būrio“ veikloje dalyvavo J. Viržonis, R. Pernovaitė, D. Grybaitė, D. Šaparnis ir daugelis kitų. Iš viso organizacijai priklausė beveik 40 žmonių, kiekvienas turėdavo duoti priesaiką. Įsigiję rašomąją mašinėlę nariai sugebėjo išleisti ir išklijuoti apie 10 įvairaus turinio atsišaukimų – kiekvieno maždaug po 100 egzempliorių. Labai ryškus 1945 m. vasario mėnesį išleistas atsišaukimas, skirtas Vasario 16-osios akto sukakčiai. Jame kviečiama kovoti už nepriklausomą Lietuvą.
„Gedimino būrio“ organizacija veikė neilgai, 1945 m. kovo mėnesį prasidėjo areštai, o rugpjūtį įvyko narių teismas. Organizacijos vadovas Vladas Rutkauskas nuteistas mirties bausme, bet vėliau ši sušvelninta. Kitiems kaltinamiesiems skirtos lengvesnės kalėjimo bausmės.
1944 m. pabaigoje Panevėžyje susikūrė dar viena pogrindinė organizacija – „Baltoji lelija“. Jai priklausė moterys ir merginos, nekentusios tarybų valdžios. Svarbiausia organizacijos uždaviniai – teikti medicininę pagalba ir partizanams parūpinti fiktyvių dokumentų. Reikiamų medikamentų dažniausiai gauta iš Panevėžio ligoninės gydytojo Alberto Gocento. „Baltoji lelija“ veikė Panevėžio mieste ir 4 valsčiuose: Raguvos, Šeduvos, Troškūnų bei Pušaloto. Vadovės pareigas ėjo Panevėžio vaikų darželio darbuotoja Barbora Birutė Budrytė, organizacijai priklausė ir šio darželio vedėja Stasė Žvarelytė. Kiekviena mergina iš pradžių būdavo kandidate. Vėliau kandidatės duodavo priesaiką ir gaudavo narės pažymėjimą su ant jo pavaizduota rūta. Merginos palaikė ryšius su pulkininku Juozu Vidugiriu, kuris koordinavo partizaninę kovą Panevėžio krašte. Aktyvia veikla pasižymėjo Panevėžio amatų mokyklos buhalterė Ona Žvarelytė, Ona Pučetaitė, Stefa Rinkevičiūtė. Pastaroji parūpindavo popieriaus proklamacijoms spausdinti. Slapyvardžiams moterys rinkosi gėlių pavadinimus, organizacijos vadovė save vadino baltąja lelija – iš čia kilo ir organizacijos pavadinimas. Merginos daugiausiai ryšių palaikė su trimis Šiaurės LLA apygardos partizanais. Visos organizacijos narės buvo pasidalijusios po penkias, bet tai negarantavo konspiracijos. 1945 m. rugsėjo mėnesį prasidėjo organizacijos narių areštai. Suimta apie 40 asmenų. Kituose šaltiniuose nurodomas mažesnis areštuotų „Baltosios lelijos“ narių skaičius. 1945 m. spalį suimtas ir Albertas Gocentas. Jam pareikšta įvairių kaltinimų, vienas tokių – gydytojo vadovaujamame chirurginiame skyriuje operuota apie 50 žmonių su šautinėmis žaizdomis.
1946 m. Panevėžio mieste susikūrė pogrindinė draugija „Šarūnas“. Metų pradžioje partizanai paprašė gimnazisto Vytauto Misevičiaus jiems padėti, pasiūlė suburti grupę moksleivių. Kaip rašoma saugumo ataskaitose, V. Misevičius palaikė ryšius su „Valo“ ir „Simo“ būrių partizanais. Į aktyvią veiklą daugiausiai įtraukti Panevėžio vyrų gimnazijos moksleiviai – šie platino antitarybinę literatūrą. 1947 m. vasarį Panevėžio MGB darbuotojai jau buvo gavę informacijos apie „Šarūno“ draugiją, akcentuoti jos ryšiai su Raguvos krašto partizanais. Aktyviai organizacijos veikloje dalyvavo V. Vaitkevičius, V. Gotautas, V. Banionis, J. Marcinkevičius, V. Simaška, P. Bajorūnas ir keletas kitų. Pastarieji leido laikraštėlį „Kovojantis aidas“, spausdino ir platino atsišaukimus. Berniukams padėjo ir mergaitės S. Garbauskaitė, J. Misevičiutė. 1946 m. lapkričio švenčių išvakarėse iš berniukų gimnazijos buvo išnešti bei apgadinti plakatai ir transparantai. V. Misevičius turėjo mašinėlę, kuria buvo spausdinami atsišaukimai. 1947 m. kovo mėnesį „Šarūno“ veikla nutraukta, daug jos narių areštuota. V. Misevičius nuteistas 10 metų kalėti ir dar 5 metus praleisti tremtyje. Kitiems skirtos lengvesnės bausmės.
1946 m. rugsėjį Panevėžyje susikūrė dar viena pogrindinė organizacija „Raudonoji kaukolė“. Kartais nurodomas ir kitas jos pavadinimas – „Laisvos Lietuvos gynėjas“. Jai priklausė J. Petkevičius, I. Jaškūnaitė, O. Martinaitytė, V. Racevičius, S. Martinaitytė ir kiti. Vadovavo Panevėžio pasų stalo darbuotojas, milicijos seržantas H. Jaškūnas, kuris iš savo įstaigos buvo pavogęs šapirografą. Šiuo prietaisu organizacijos nariai spausdino atsišaukimus, leido laikraštį „Laisvės kovotojas“. 1947 m. naktį iš vasario 14 d. į 15 d. pastarieji padegė pasų stalą. Norėta sunaikinti dokumentus, bet apdegė tik baldai. Tada organizacijos dalyviai pradėti areštuoti, H. Jaškūnas ir daugelis kitų nuteisti kalėti ilgus metus.
1947 m. pavasarį prie Algimanto apygardos, vienijančios dalį Panevėžio apskrities partizanų, susikūrė „Juostino“ pogrindinė organizacija. Jos vadovu tapo Antanas Kubilius, gimęs 1927 m. birželio 13 d. Troškūnų valsčiaus Pajuostinio kaime. A. Kubilius jau seniai palaikė ryšius su būsimu Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka. Pastarojo nurodymu A. Kubilius Panevėžyje ir sukūrė „Juostino“ pogrindinę organizaciją, kurios nariai duodavo priesaiką apygardos vadui ir gaudavo slapyvardžius. Pats A. Kubilius save vadino „Arūnu“. Organizacijos nariams buvo skirta konkrečių užduočių – atrinkti patikimus žmones galimai mobilizacijai, išaiškinti provokatorius, kaupti ginklus, platinti partizaninę spaudą, padėti nelegaliai gyvenantiems asmenims ir aprūpinti juos dokumentais. A. Kubilius apygardos vado nurodymu apsigyveno Panevėžyje ir dirbo draudimo agentu. Pamažu organizacijoje susidarė branduolys, susidedantis iš 7 žmonių. Iš jų minėtinas Povilas Samulis. Organizacijos nariai gana aktyviai vystė savo veiklą, tačiau atsirado ir provokatorių. 1949 m. vasario mėnesį A. Kubilius suimtas. Kratos metu rasta ataskaita, rašyta Algimanto apygardos vadui. A. Kubilius buvo nuteistas kalėti 25 metus, kiti organizacijos nariai ištremti į sovietinius lagerius. „Juostino“ pogrindinė organizacija veikė apie 2 metus. Jos nariai suvaidino nemažą vaidmenį remiant Algimanto apygardos partizanus.
1947 m. gruodžio mėnesį Panevėžio mieste susikūrė dar viena organizacija „Tauras“. Jai vadovavo Leonas Valys. Nariai planavo rengti teroristinius išpuolius prieš MGB, sprogdinti tiltus, buvo įsigiję automatinį šautuvą. E. Gorodeckienės bute spausdinti atsišaukimai. Aktyviai veikė A. Šukys, A. Kairys, K. Grigaliūnas, M. Vepštaitė, P. Vepštas, V. Svetikas. 1948 m. rugpjūtį organizacijos nariai suimti.
1952 m. vasario 8 d. Panevėžyje aptikta rezervinė partizanų organizacija „Aušra“. Jai vadovavo sandėlininkas K. Diržys-Kudirka. Štabo viršininko pareigas ėjo fotografas J. Cibulskis (slapyvardžiu – Maironis), skyrių viršininkai buvo P. Krupickas ir Z. Šiekštelė, ryšininkėmis su partizanų būriais dirbo Z. Apšegienė, A. Rinkevičiūtė ir A. Lapavičiutė. Iš viso suimti 25 partizanus rėmę žmonės.
1952 m. užsiimta aktyvia pogrindine veikla. Be jau minėtų organizacijų Panevėžyje buvo žinomas „Atžalynas“, „Kovotojai už laisvę“ ir kitos grupės. Visos jos suvaidino svarbų vaidmenį rezistenciniame judėjime.
Nuotraukoje – „Šarūno“ pogrindinės organizacijos vadovas Vytautas Misevičius. Apie 1946 m.
Nuotrauka iš privačios kolekcijos.
Donatas Pilkauskas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
