Panevėžio miesto centre yra ypatingas, turtingas savo praeitimi bei patirtimi trikampio formos žemės lopinėlis. Jį apriboja trys tarpusavyje susikertančios gatvės: Smetonos, Vasario 16-osios bei trumpa, nei 200 žingsnių nesiekianti T. Moigio gatvelė. Įvairiais laiko periodais čia vyko skirtingi, krašto istorijai reikšmingi įvykiai:

• Cariniais laikais ir tarpukariu (1879–1940 m.) namų kompleksą pasistatė ir gyveno bajorai Moigiai;
• Sovietmečiu veikė sovietinės represinės struktūros (nacionalizuotuose Moigių namuose 1940–1941 m. veikė Panevėžio apskrities NKGB tardymo skyrius ir milicija, 1944–1953 m. – Panevėžio apskrities (vėliau rajono) NKVD-MVD-MGB skyrius);
• Iki šiandien tebestovinčiame niūriame raudonų plytų name-vaiduoklyje (Smetonos g. 30) nuo 1944 m. veikė Panevėžio apskrities NKVD-MVD-MGB KPZ (kamera predvaritelnogo zakliučenija, rus.: laikinojo sulaikymo kamera);
• 1971 m. pradėtas statyti LKP Panevėžio rajono komiteto bei Vykdomojo komiteto pastatas;
• Sąjūdžio metais (1989 m.) buvo sustabdytas miesto valdžios ketinimas griauti istorinių Moigių namų komplekso dalį;
• Išsaugotuose Moigių šeimos namuose šiandien veikia Panevėžio kraštotyros muziejus.

Daug galima papasakoti apie kiekvieną iš čia paminėtų faktų, tačiau šį kartą – apie pokaryje veikusią laikinojo sulaikymo kamerą.

Apie pokaryje veikusią areštinę

1944 m. bolševikams sugrįžus į Lietuvą buvo atkurtos piliečius persekiojusios sovietinio saugumo institucijos. Yra MVD priklausiusių pastatų išsidėstymo schema. Pagal ją dabartinių Smetonos, Vasario 16-osios ir T. Moigio (tuomet Liaudies, Gegužės 9-osios ir Jonušo) gatvių sudarytame kampe buvo šie pastatai:

• MVD kriminalinis skyrius;
• milicija;
• KPZ (laikino sulaikymo kameros). Buvo žmonių, pasakojusių, kad iš šio pastato žmonių kūnus išnešdavo ir užkasdavo Sietyno ir Vasario 16-osios g. kampe, buvusių žydų kapinių teritorijoje. Manoma, kad šis namas pastatytas 1920 m. kaip apskrities viršininko butas, kuriame 1920–1940 m. gyveno buvę Panevėžio apskrities viršininkai;
• apskrities valstybinis archyvas;
• pasų stalas;
• privatus gyvenamasis namas.

(Paškevičienė, L. Dar ne visi saugumo pastatai Panevėžyje yra žinomi // Panevėžio balsas, 2000 05 24)

Iš Pasvalio krašto kilusios politinės kalinės Onos Bujevičiūtės-Padvarietienės atsiminimų knygoje (2016 m.) yra labai vaizdžiai aprašyta minima areštinė. Į ją tuomet devyniolikmetė mergina pateko besimokydama Panevėžio mokytojų seminarijoje. Šaltą 1947 m. vasario mėn. vakarą ji saugumiečio buvo suimta už dalyvavimą pogrindinėje studentų organizacijoje ir atvesdinta į dviaukštį mūrinį pastatą. Užlipę į antrą aukštą įėjo į tamsią patalpą. Čia saugumietis, apsirengęs kariška uniforma su kapitono antpečiais, ant rašomojo stalo įjungęs stalinę lempą, tardė merginą visą naktį. Paryčiais nusileido laiptais žemyn jau ne į gatvės, o į kiemo pusę. Uždarame kieme sniege pramintas takas vedė prie paryčio prieblandoje paskendusio pastato. Priėjęs prie jo, kapitonas pabeldė į duris. Anapus durų sužvangėjo raktai, duris atvėrė stambus vyras, apsirengęs kariška uniforma. Atsisėdęs prie staliuko, pasiėmė storą registracijos žurnalą ir į jį įrašė studentės Onos Bujevičiūtės vardą, pavardę, gimimo metus. Šalia prirašė jai nesuprantamus skaičius – „58-Ia, II“. Pasidomėjus, ką jie reiškia, buvo atšauta, jog tie skaičiai reiškia tėvynės išdavimą.

O. Bujevičiūtė šio tamsaus pastato ilgame ir siaurame koridoriuje, pusiau požemyje, matė daug durų. Buvo aišku, jog tai kameros. Studentė buvo uždaryta į pirmąją: du metrai ilgio ir vos metras su trupučiu pločio. Kameroje nebuvo jokių daiktų, tik varganas medinis suolas. Aušo rūškanas žiemos rytas. Prie durų sugirgždėjus raktams pasirodė jau matytas prižiūrėtojas ir mostelėjęs galva, kad sulaikytoji išeitų, nuvedė ją į nedidelę apledėjusią prausyklą. Ona, nusipraususi veidą lediniu vandeniu nusišluostyti neturėjo kur. Prisiminė, kad palto kišenėje turi nosinaitę. Sugrįžusi į kamerą, čia rado duonos riekę, žiupsnelį cukraus ir skardinį puodelį pilną karšto drumzlino vandens.

Dieną sulaikytoji ėmė apžiūrinėti kameros sienas. Jos buvo nešvarios, aptrupėjusios. Virš suolo ant sienos sukrešėjusiu krauju buvo užrašyta: „Už ką?“. Toliau nemažomis raidėmis pirštu aiškiai buvo išvedžiota – „LLA“ Tik karių pavardės buvo išgramdytos. Kai kurie įrašai jau buvo sunaikinti išskutant. Kitur pastebėjo eiles mažų vertikalių brūkšnelių. Matyt, skaičiuotos dienos.

Vėliau Ona buvo palydėta į tas pačias patalpas, kur buvo atvesta pirmąkart. Apkūni rusakalbė moteris liepė nusirengti ir su didžiuliu peiliu iš merginos drabužių išpjaustė sagas, užtrauktukus, ištraukiojo gumas. Visus draiskalus sumetė areštuotajai į glėbį ir ši, parvesta atgal į kamerą, sustirusi nuo šalčio, raišiojo drabužius virvelėmis, pasidarytomis iš tos pačios suplėšytos nosinaitės, kad rūbai nuo kūno nekristų. Pietums buvo atneštas dubenėlis su skysčiu, kuriame plaukiojo keli kopūstlapiai. Vakare plykstelėjo virš durų vielomis apraizgyta elektros lemputė.

Ilgainiui ir Ona ant kameros sienos pribraižė nemažą eilutę brūkšnelių. Mintimis atsisveikino su savo mokytojais ir bendrakursiais, su Panevėžio mokytojų seminarija ir Nevėžio pakrantės svyruokliais beržais. Sulaikytajai valandų valandomis buvo liepiama stovėti arba klūpėti. Kai kada ji būdavo pakviečiama į tardytojo kabinetą.

Po ilgų tardymų vėl ilgai sėdėdavo kameroje ant suolo: visos viltys žlugo, visas gyvenimas sudužo į šipulius. Nebejautė laiko, nebeskaičiavo dienų, nebeskyrė ryto nuo vakaro, tiesiog abejingai vykdė komandas. Tik pagyvenęs sargas per budėjimą papurtydavo už peties ir liepdavo valgyti. Surinkdavo nuo suolo galo praėjusios savaitės duonos riekes ir išnešdavo palikęs naują porciją.

Vėliau ankšta kamera ėmė pildytis naujomis suimtosiomis. Buvo atvesdintos dvi merginos iš Ramygalos valsčiaus. Jų sodyboje rado besiilsinčius partizanus. Prižiūrėtojas įstūmė dar vieną suolą, todėl nebeliko ir tų kelių žingsnių sustingusiems sąnariams pramankštinti.

Sėdint kameroje girdėdavosi, kaip su keiksmais ir smūgiais į kitas, šalia esančias kameras atvedami nauji suimtieji. Triukšmo banga ir kojų trepsėjimas nusirisdavo tolyn koridoriumi. Trinksėjo durys. Greičiausiai atvesdavo sugautą partizaną. O jie, kol turėdavo jėgų, nesileisdavo ramiai vedami. Tokia buvo tardymo izoliatoriaus kasdienybė.

Kameros buvo nešildomos: aplink betonas, grindys svilino šalčiu. Ant suolo pusiau prigulti galėjo dvi, o trečia turėjo sėdėti prie durų. Po komandos „kelt“ galėdavo šiek tiek pažingsniuoti po kamerą, kad apšiltų.

Sugalvojo merginos per langelį pažiūrėti. Kameros buvo kaip šuliniai – mažos ir aukštos. Viena kitą pakėlusios pažvelgė laukan. Įsikibusios į langelio grotas tematydavo tik sniegu užverstą kiemo kertę.

Dienos, paįvairintos keiksmažodžiais, kojų spyriais, nurautais plaukų kuokštais ir šautuvo buožės stuktelėjimais slinko vėžlio žingsniu. Duonos gaudavo tik rytais, pietums kaip visada – kopūstlapių sriuba, o vakarienės neduodavo visai.

Pastate buvo ir rūsys. Į jį dažniausiai pakliūdavo partizanai arba jų ryšininkai. Kamerai pasipildžius naujomis suimtosiomis tapo taip ankšta, kad nusnaust merginos galėdavo tik stovėdamos, viena į kitą atsirėmusios.

Vėliau prižiūrėtojas suimtąsias perkėlė į kitą, didesnę kamerą. Nuvedė į patį koridoriaus galą ir dešinėje pusėje atrakino duris. Ši kamera buvo keturis kartus didesnė nei pirmoji. Visos moterys judėjo, mankštino užtirpusius sąnarius, iš džiaugsmo rankomis glostė grindis, negalėdamos patikėti, kad jos medinės. Buvo ir suolai, tačiau visoms vietų ant jų vis tiek neužteko. Dvi liko miegoti ant grindų. Kokia buvo laimė atsigulti ant medinių grindų! Pirmą kartą Ona užmigo ramiai.

Į šią moterų kamerą iš rūsio sklido prislopintas, ten buvusių sulaikytų vyrų vaitojimas. Pasigirsdavo dainavimas keistu gerkliniu balsu, girdėjosi nenutylantis, lyg išprotėjusio žmogaus kvatojimas arba griežimas dantimis. Po trumpų tylos pauzių pasigirsdavo lyg šunyčio inkštimas, draugų vardų šauksmas. Sulaikytosios numanė, kad ten yra iki sąmonės netekimo sumušti partizanai. Kartais moterų ausis pasiekdavo koridoriumi bėgančių prižiūrėtojų batų trypimas, papildomos sargybos šaukimosi riksmai bei į kūną suduodamų smūgių garsai. Ne kartą tardyti vedamos moterys suspėdavo pamatyti į sieną veidu nugręžtą, sukruvintą vieną ar kitą savo pažįstamą žmogų.

Į moterų kamerą rinkdavosi vis daugiau jaunų merginų. Vienos jų atsirasdavo nepastebimai – Ona pamatydavo į ją žvelgiančias dar nematytas akis. Kitas gi – į kamerą įmesdavo stipriu smūgiu ir palydėdavo triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais. Jau ir didesniojoje kameroje darėsi ankšta: jos gyventojų skaičius artėjo prie dvidešimties. Beveik nebeliko vietos atsigulti ir ant grindų. Dieną miegoti nebuvo leidžiama, dažnai tardyti išvesdavo naktimis.

Kameroje apsilankę trys civiliai pareigūnai įvertino antisanitarines sąlygas ir po keletos dienų prižiūrėtojas joms liepė ruoštis į pirtį. Sargybiniai moteris surikiavo, apsupo iš visų pusių ir gatvės viduriu nuvarė į miesto pirtį. Ten drungnas vanduo greit pasibaigė ir moterys liko beveik nenusipraususios. Moteris, apsivilkusias tuos pačius nešvarius rūbus, prižiūrėtojai vedė atgal. Ant šaligatvių būriavosi žmonės, prižiūrėtojai šaukė, kad jie atsitrauktų.

Jau buvo vidurvasaris, kai Onutei Bujavičiūtei prižiūrėtojas liepė susirinkti daiktus. Ji buvo perkeliama į Panevėžio miesto kalėjimą. Išvestos į gatvę jaunos merginos akys apraibo nuo saulės šviesos ir žalumos, tačiau jos sunkūs išbandymai nesibaigė, dar laukė dešimt lagerio ir trys tremties metai…

Nuotraukoje – namas-vaiduoklis, menantis rūsčią pokario tikrovę (Smetonos g. 30, Panevėžys).

R. Trimonienės nuotrauka, 1984 m.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas