Pramonės rajonu vadinamos tos miesto dalys, kuriose daugiausia sutelktos pramonės įmonės. Dažniausiai tokia zona yra nutolusi nuo gyvenamųjų rajonų, joje išdėstomos įvairios dirbtuvės, gamyklos, fabrikai ir kitos pramonės įmonės. Anksčiau klestėję, šiandien apleisti ir užmiršti pramoniniai rajonai vėl tampa judrūs ir įdomūs.

Kaip ir kitose šalyse, buvę apleisti pramoniniai rajonai šiandien Lietuvoje šiuolaikiškai pritaikomi – jie tampa patraukliomis turistų lankomomis vietomis, čia įsikuria viešbučiai, modernūs biurai, prašmatnūs loftai. Minėti objektai tampa patraukliomis dizainerių ir architektų veiklos vietomis, menininkų ir šiaip kūrybingų žmonių traukos vieta.

Panevėžyje taip kadaise klestėjo šiaurinė miesto dalis. Stambesnių bei smulkesnių gamybos įmonių būta ir kitose miesto dalyse. Kai kurių veikimo vietas jau sunku būtų atsekti, kitos dar tebėra.

Skirtingais istoriniais laikotarpiais vyravo įvairi pramonės architektūra, įvairiai naudotos ir tobulintos gamybos priemonės. Skiriama keletas pramonės įmonių statybos architektūros raidos etapų. Ankstyvųjų fabrikų statybai naudotas medis. XIX a. pab. Europos šalių fabrikuose gamybos procese imta naudoti elektros energiją. Taip pat buvo svarbus natūralus apšvietimas, įvedus elektrą tapo svarbi nedegi statybos medžiaga. Vienas reikšmingesnių fabriko raidos etapų – metalo konstrukcijų naudojimas. Mūro ir metalo pramonės architektūros statybinę sistemą XIX–XX a. sandūroje sparčiai ėmė keisti gelžbetonis.

Fabrikų klestėjimo metas – XVIII a. – XX a. pradžia, o nuo XX a. pabaigos – XXI a. pradžios jie jau tampa istorija, ženklinančia dviejų praėjusių šimtmečių visuomenės modernizacijos raidą.

Pramonės raidos etapai

Dar viduramžiais, plėtojantis miestams, pramonė tapo vienu svarbiausių veiksnių, lėmusių visuomenės ekonominę ir mokslinę techninę pažangą. Įsigalėjusi socialinė ekonominė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu, paspartino pramonės plėtrą ir pavertė ją vyraujančia ūkio šaka. (Šalia pramonės šakos dar egzistuoja amatai, energetika, miškų ūkis, paslaugos, prekyba, žemės ūkis, žuvininkystė ir kt.)

Pirmasis pramonės raidos etapas, prasidėjęs nuo pramonės perversmo Anglijoje XVIII a. pab., truko maždaug šimtą metų. Gamybos procese imtos naudoti garo ir hidraulinės mašinos. Suklestėjo tekstilės (verpti ar austi gaminiai) pramonė. Įvairiose šalyse į gamybą įdiegus mašinas buvo pagaminama daugiau prekių, atpigo produkcija.

Antrasis pramonės raidos etapas (nuo XIX a. pab. iki XX a. vidurio) susijęs su nauju technikos perversmu pramonės gamyboje. Jį sukėlė vidaus degimo variklio ir elektros variklio išradimas. Tuomet atsirado naujoviškų iki šiol naudojamų populiarių transporto priemonių – lėktuvų ir automobilių. Tuo metu pramonėje imta naudoti elektros energija, ekonomiškai stipriose pasaulio valstybėse įsigalėjo sunkioji pramonė (mašinų, įrenginių gamyba ir kt.), sparčiai plėtota aviacijos ir automobilių pramonė.

Pramoninis perversmas ir industrializacija Lietuvą pasiekė jai esant carinės Rusijos sudėtyje. XIX–XX a. sandūroje šalia Panevėžyje jau veikusių malūnų bei kitų smulkių įmonėlių pastatytos pirmosios stambios pramonės įmonės su tuomet moderniomis technologijomis: degtinės pilstykla, spirito ir mielių fabrikas, alaus darykla.

Trečiasis pramonės raidos etapas (1950–1990) susijęs su mokslo ir technikos revoliucija. Tuo laikotarpiu sparčiai pradėjo plėtotis elektronika, imti naudoti kompiuterių pirmtakai – elektroninės skaičiavimo mašinos, pritaikoma branduolinė energija. Šio etapo svarbiausi bruožai: plačiai automatizuojama gamyba, diegiami pramoniniai robotai, sparčiai plėtojama elektronikos ir farmacijos pramonė.

Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio iki šiol tęsiasi ketvirtasis pramonės raidos etapas. Jis susijęs su informacijos revoliucija – sparčia kompiuterinių technologijų raida. Tobulėja informacinės technologijos, plinta elektroninės ryšio priemonės, kompleksiškai automatizuojama gamyba. Ūkio sektorius apima mokslinių tyrimų ir jų pritaikymo veiklą, technologijų plėtotę, kompiuterių programavimą bei biochemiją.

Carinės Rusijos sudėtyje

XVIII a. pab. – XIX a. vid. Lietuvos teritorijoje esančiuose miestuose išaugo smulkioji pramonė. Joje vyravo amatininkų cechai. Kurį laiką jie vadovavosi Rusijos amatų statutais ir įstatymais. Daug įmonėlių veikė Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Panaikinus baudžiavą Lietuvoje susidarė palankesnės sąlygos pramonei vystytis. Vilniuje augo maisto, odos ir poligrafijos pramonė. Antrame pagal reikšmę pramoniniame centre Kaune veikė metalo apdorojimo įmonės. XIX a. 9–10 dešimtmečiais susikūrė nauji pramoniniai centrai – Šiauliai ir Panevėžys. Smulkioji pramonė telkėsi ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose.

Dėl sparčios kaimo gyventojų diferenciacijos miestuose susidarė darbo jėgos perteklius, buvo mažas darbo užmokestis. Todėl Lietuvos kaimiečiai emigruodavo į užsienį bei Rusijos imperijos pramonės centrus.

Panevėžio miesto raidai didelę įtaką darė jo geografinė padėtis. Čia nuo seno kryžiavosi keliai. Ženkliai padėtis pasikeitė nutiesus geležinkelį. Jis Lietuvoje buvo susijęs su Rusijos ekonomikos raida.

Onos Maksimaitienės knygoje „Panevėžio miesto istorija“ (2003) rašoma, kad  Panevėžyje jau XIX a. 9 deš. viduryje miesto dūma leido Povilui Puzinui jo sklype prie Kranto ir Malinovos gatvių sankryžos įsteigti kaulų malimo fabriką, kuriame gaminti kaulų miltai, klijai ir aliejus, naudojant garo mašiną. Po kelerių metų Stanislovas Montvila, nupirkęs iš P. Puzino kaulų malimo įmonę, ten įrengė mielių ir spirito gamyklą. Gamykla pradėjo veikti 1891 m.

1892 m. Panevėžio miesto dūma leido Oreliui Merui Panevėžyje steigti muilo fabriką. 1900 m. Albertui Foigtui leista savo sklype Bajorų g. steigti alaus daryklą, varomą žibalu. 1896 m. mieste įsteigta lentpjūvė, po poros metų ėmė veikti privatūs sagų bei tabako fabrikai. Taip pat buvo įsteigta dar keletas malūnų.

Kaip nurodoma O. Maksimaitienės sudarytoje lentelėje (Panevėžio miesto istorija, Panevėžys, 2003, p. 178), Panevėžyje 1914 m. veikė Mielių ir spirito gamykla (savininkas Montvila), dvi tabako gamyklos, Finansų ministerijai priklausiusi Spirito ir degtinės gamykla, šeši garo, trys vėjiniai malūnai, lentpjūvė, dvi šerių rūšiavimo, šešios odos apdirbimo, papirosų, gilzių, virvių, žvakių, metalinių sagų, saldainių, alaus gamybos, linų apdirbimo, dvi mechaninės dirbtuvės, trys spaustuvės (Misnerio, Feijensono, Lurje), veikė geležinkelis. Vienų čia paminėtų objektų veiklos tęstinumą nesunkiai užčiuopsime ir šiandien, kitų neliko nė pėdsako.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje paplito visai Rusijos imperijai būdingas pramoninių pastatų „plytų stilius“. Juos daugiausia projektavo inžinieriai, išsilavinę Peterburgo civilinių inžinierių institute (M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, 2016, p. 52). Tuomet pramonės architektūroje  pradėtas naudoti metalas. Amžiaus pabaigoje paplito tipinių pramonės įmonių statyba. Rusijos vyriausybė laikė alkoholio monopolį, tad didesniuose gubernijų miestuose pagal tipinius projektus statyti svaigalų sandėliai ir degtinės pilstyklos. Tokių „plytų stiliaus“ pilstyklų su metalo sijų perdangomis buvo pastatyta Kaune, Panevėžyje, Telšiuose ir Vilkaviškyje.

Praėjusių šimtmečių visuomenės modernizacijos raidą atspindinčių pramonės objektų Panevėžyje gausu ir vėlesniuose Lietuvos istorijos perioduose, bet apie tai – kituose straipsniuose.

Nuotraukoje – odos apdirbimo įrenginys, naudotas XIX–XX a. sandūroje. Iš kn.: Промышленность и техника. Энциклопедия промышленных знаний, т. 8, Санкт-Петербург, 1896. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniai.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) rubrikos „Istorijos puslapiai“ straipsnis