Šios gatvės pavadinimas nesikeitė, cariniais laikais ji taip pat vadinta. 1919 m. gatvė tęsėsi nuo Kazio Motiekos namų iki Plukių sodžiaus. 1923 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu Pušaloto gatvė pratęsta. 1949 m. rugpjūčio 2 d. Pušaloto kelio dalis pavadinta Pušaloto gatve.

1928 m. Pušaloto gatvėje atidaryta V. Želvio smulkių prekių parduotuvė. 1939 m. šioje gatvėje buvo Lietuvos vaiko draugijos darželis.

1929 m. spaudoje rašyta, kad Pušaloto gatvėje dumblynai ir kad tai prasčiausia Panevėžio gatvė. Vėliau sąlygos pagerėjo. 1936 m. gatvė buvo žvyruojama.

1935 m. Pušaloto gatvėje kilo vienas didžiausių gaisrų miesto istorijoje ‒ degė J. Grabausko kepykla. Nuostoliai siekė 5 tūkst. litų, bet turtas buvo apdraustas.

Pušaloto gatvėje, 60 numeriu pažymėtame name gyveno Justas Micevičius – pradžios mokyklos vedėjas, nukentėjęs per antrąją sovietinę okupaciją. Jis teistas už kalbą, pasakytą 1942 m. birželį, atidengiant paminklinį kryžių raudonojo teroro aukoms. 6-oji pradžios mokykla buvo įsikūrusi Pušaloto g. 56. Šioje gatvėje gyveno žinoma istorikė Ona Maksimaitienė. Pušaloto gatvėje buvo nemažai neturtingų žmonių. Šv. Vincento ir Paulo draugijoje buvo užsiregistravę 23 žmonės, kuriems reikalinga pagalba

1937 m. rugpjūčio 11 d. turtingiausias žydų tautybės Panevėžio pramoninkas Leizeris Berras Chazenas gavo leidimą statyti linų fabriko mūro sandėlius Pušaloto g. 106.

Pušaloto gatvėje buvo vėjo malūnas, kuriame 1935 m. sunkiai sužeistas žydų tautybės 11 metų berniukas. 1935 m. lapkričio 28 d. Pušaloto gatvėje užsidegė Gurvičo linų sandėlis su linais. 1938 m. pradėjo veikti Duonos kepykla. Tarybiniais metais čia pastatytas duonos kombinatas. Veikė ir senoji kepykla. Šioje gatvėje gyveno vokiečių kilmės Richardas Krauzė. 38-ame name buvo jo svarstyklių dirbtuvė. 1940 m. R. Krauzė išvyko į Vokietiją. Grįžęs karo metais, tvarkė Panevėžio įmones.

Gatvę išgarsino Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla. 1885 m. A. Hokušas į dabartinės Lietuvos teritoriją, Šiaulių miestą atvyko grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos. Panevėžį jis pasirinko dėl patogios geografinės padėties, išvystyto geležinkelių tinklo. Lietuvos statistiniuose leidiniuose jo įmonės įkūrimo data nurodoma 1908 m. Dabartinėje Pušaloto gatvėje jis pasistatė medines patalpas ir įrengė mechanines dirbtuves bei liejyklą. Tuo metu tai buvo 13-as namas. Šiame versle jam padėjo visa šeima ‒ 2 sūnūs ir dvi dukros. Daugiausia talkino vyriausias sūnus Adolfas. Liejykloje buvo liejamos ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai. Dvarininkai užsakydavo metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais. Buvo liejami ir žinomų žmonių bareljefai ir medaliai. Čia atlietas vyskupo Pranciškaus Karevičiaus bareljefas, padovanotas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Liejykla užsakymų gaudavo iš visos Lietuvos. Liejinius darė iš bronzos, vario ir ketaus. 1929 m. duomenimis, įmonėje dirbo 6 darbuotojai. 1932 m. A. Hokušui mirus, iš pradžių jo verslą vystė 2 sūnūs. 1940 m. įmonė nacionalizuota. 1945 m. sausio 5 d. Panevėžyje įkurta Panevėžio mašinų ir traktorių dirbtuvė „Laisvė“. Vėliau ji pavadinta Panevėžio tarprajonine kapitaline remonto dirbtuve, Panevėžio remonto fabriku, vėliau autokompresorių gamykla.

Sovietmečiu Pušaloto gatvėje virė intensyvus gyvenimas. Nugriovus žydo Leizerio šeimai priklausiusį namą, jo vietoje pastatyta biblioteka. Savo darbinę veiklą tuo metu tarprajoninėje kapitalinio remonto dirbtuvėje pradėjo Algimantas Skrebė. Jis buvo ką tik grįžęs iš lagerio Vorkutoje. Pušaloto gatvėje mediniame name veikė vaikų darželis, kurį lankė šios gatvės gyventojų vaikai. 1961 m. pastatytas mūrinis vaikų darželis.

Įdomi Pušaloto gatvės istorija ir joje gyvenantys žmonės.

Nuotraukos:
1. A. Hokušas su šeima.
2. Tarprajoninės kapitalinio remonto dirbtuvės darbuotojai. XX a. 6 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas