Panevėžio Ramygalos gatvėje 15-uoju numeriu pažymėtas namas sovietmečiu vadintas „amerikonų“ namu. Eksploatuoti jis atiduotas 1956 m. Čia apgyvendintos repatriantų (iš užsienio valstybių sugrįžusiųjų) šeimos. Tuo metu moderniame dideliame (21-o buto) gyvenamajame name su visais patogumais įsikūrė iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos į gimtuosius kraštus sugrįžę žmonės. Tuometinei valdžiai, matyt, labai rūpėjo „užsieniečiams“ pademonstruoti sovietinio gyvenimo Lietuvoje „pranašumus“.
Namo kieme buvo gyventojų daržai, sandėliukuose jie augino vištas ir paršelius.
Kaip rašė tuometinė Panevėžio miesto spauda, minėtame name apsigyveno Ignas J., grįžęs iš Urugvajaus. Jis įsidarbino Pramkombinato Metalo apdirbimo dirbtuvėse. Į Urugvajų uždarbiauti išvyko 1929 m., nes jo tėvas buvo mažažemis. Be to, kad pagal tų laikų tradiciją sesuo gautų „pasogą“ (turtas, duodamas ištekančiai dukrai) ir ji galėtų ištekėti, Ignas J. seseriai atidavė savo iš tėvo gautą sklypelį. Užsienyje sunkiai dirbo, kaip pats tikino, konfliktavo su darbdaviais dėl atlyginimo pakėlimo, todėl dažnai šeimininkai jį, kaip agitatorių, išmesdavo į gatvę. Kai gimtinėn grįžusiojo klausdavo, kur jo uždirbti turtai bei auksiniai laikrodžiai, šis atšaudavo, kad parsivežė tik pūslėtas rankas, todėl jam dabar sunku dirbti svarstyklių reguliuotojo darbą.
Kitame „amerikonų“ namo bute įsikūrė motina su dukra, neseniai grįžusios į savo gimtąjį kraštą. Iš Argentinos sugrįžusi linksma ir energinga Albina A. F. laisvai kalba lietuviškai, tačiau vartoja nemažai ispaniškų žodžių. Albina gimė Lietuvoje. Kai buvo maža, jos tėvas emigravo į Argentiną, o po kelerių metų pasikvietė ir mamą su dviem dukrelėmis. Tada Albinai buvo penkeri metai. Merginai teko daug vargo patirti: nuo nepakeliamo darbo mirė tėvas; netrukus sunkiai susirgusi motina paguldyta į ligoninę. Abi su sesute likusios vienos, ėmė uždarbiauti. Moteris pasakojo, kad Argentinoje įprasta, jog vaikai pradeda dirbti labai anksti, kai kurie net 6 metų amžiaus. Vaikams ir moterims mokamas gerokai mažesnis atlyginimas nei vyrams. Dirbti Albinai tekdavo po 10–12 val. per parą. Vaikų mokslu ten niekas nesirūpino. Raštingų žmonių labai mažai tesutikusi. Miegodavo Albina tik po 3–5 val., nes dirbo ir mokėsi; šiaip taip baigė buhalterių kursus. Vėliau jos sesuo ištekėjo už argentiniečio ir liko ten gyventi, o Albina ištekėjo už jugoslavo. 70-metė Albinos mama visą laiką svajojusi sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Su vyru, dviem sūneliais ir mama Albina grįžo į Lietuvą. Panevėžio vykdomamasis komitetas parūpino gerą butą ir darbą siuvimo fabrike „Nevėžis“. Vyras dirbo mechaniku fabrike Vilniuje, statė namus darbininkams. Vėliau šeima planavo keltis gyventi į Vilnių. Kol kas kalbasi su vyru ispaniškai, tačiau šis mokosi lietuvių kalbos. Vaikai lietuviškai kalbą gerai.
Be repatriantų, „amerikonų“ name tuo metu gyveno nemažai vietinių žmonių su šeimomis: aktoriai, scenos dailininkas, šį namą statę ir įrenginėję tinkuotojas B-tis (jo nuotrauka puikavosi miesto garbės lentoje), santechnikų brigadininkas B-vė, darbininkė R-tė ir kiti.
Nuotraukoje – „Amerikonų“ namo Ramygalos g. kiemas apie 1958 m.
Nuotrauka iš R. Kosmauskienės asmeninio albumo.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
