1933 m. sausio 31 d. Panevėžio miesto tarybos protokolu buvo naujai suprojektuota gatvė nuo Piniavos gatvės iki J. Zanevičiaus žemės, pavadinta Šermukšnių gatve.
Dar 1931 m. J. Zanevičius gavo leidimą statyti vaisvynių dirbtuvę šioje gatvėje. Jis čia valdė nemažai žemės, kurioje buvo ir sodas. J. Zanevičiaus vyno dirbtuvė Šermukšnių g. 3 vėliau išgarsėjo visame mieste.
Gatvę garsino Iciko ir Jankelio Goldinų malūnas. Panevėžys dar nuo carinių laikų garsėjo kaip malūnininkystės centras. Daugiausia malūnų buvo Kranto gatvėje, beveik visi jie priklausė žydų tautybės asmenims, tik vienas stambiausias malūnas nuo 1938 m. priklausė Lietūkiui. Šį malūną irgi įkūrė žydai, tik istorijos bėgyje pasikeitė jo šeimininkai. 1936 m. birželio 13 d. sudegė Goldinų „Ūkio“ malūnas Respublikos gatvėje, kur dirbo 4 darbininkai. Naują malūną Goldinai nutarė atstatyti Šermukšnių gatvėje. 1936 m. įsigiję šioje gatvėje žemės, pradėjo statyti malūną ir lentpjūvę. Malūnas ir lentpjūvė Šermukšnių g. 19 pradėjo veiklą 1937 m. Malūne dirbo 21 darbininkas. Į malūną ir lentpjūvę važiuodavo vietiniai ūkininkai.
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, malūnas nacionalizuotas. Po karo veikė tik lentpjūvė.
Šios gatvės istorija susijusi su žymaus orkestrų vadovo Juozo Gudavičiaus vardu. 1873 m. gimęs J. Gudavičius buvo septintas vaikas šeimoje, kuri bene kiekvieną sekmadienį pareigingai lankė bažnyčią. Motina giedojo bažnyčios chore, tad ir jauniausias sūnus neretai dalyvaudavo repeticijose. 1899 m. J. Gudavičius baigė Varšuvos muzikos institutą ir nuo 1900 m. dirbo karinių orkestrų kapelmeisteriu Gargžduose, Grajeve (Lenkija), Kretingoje, 1905–1909 m. Kaune.
1918 m. ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius kreipėsi į tautą kviesdamas burtis savanorių armijai ir ginti besikuriančią Lietuvos Respubliką. Iki tol dirbęs kapelmeisteriu caro armijos kariuomenėje, J. Gudavičius puikiai suprato orkestro reikšmę savanorių būryje. Jis subūrė pirmąjį Lietuvos Respublikos karinį orkestrą. Nepriklausomybės kovų metais šis orkestras ne tik įkvėpė gausybę jaunuolių kovoti su okupantais, bet ir patys jo nariai buvo aktyvūs Lietuvos gynėjai. 1919 m. J. Gudavičius Marijampolėje įkūrė pirmąjį Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko orkestrą ir chorą.
J. Gudavičiaus dar 1918 m. Panevėžyje įsteigė muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo. 1930–1935 m. jis dirbo vargonininku, steigė chorus ir orkestrus, ugdė vargonininkus. Sukūrė dainų, giesmių, fantazijų, fugų, maršų, muzikos dramos vaidinimams. Paskelbė straipsnių muzikos temomis, prisiminimų, išleido dvi savo dainų rinktines.
1933 m. birželio 14 d. Juozas ir Teodora Gudavičiai gavo leidimą statyti medinį namą ir sandėlį Šermukšnių gatvėje.
J. Gudavičius buvo apdovanotas Vyties kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1928), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928), Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu (1928), Vytauto Didžiojo dainų šventės medaliu (1938), Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu (1938). Mirė J. Gudavičius 1939 m. lapkričio 12 d. Niurkoniuose Panevėžio apskrityje. Pastatas, kur gyveno J. Gudavičius, išliko iki šių dienų.
Šermukšnių g. 22 gyveno leitenantas Augustinas Bernadišius.
Spaudoje kartais pasirodydavo įdomesnių istorijų, susijusių su Šermukšnių gatve. Pavyzdžiui, 1938 m. spaudoje rašyta, kad Šermukšnių gatvėje vienas sklypo savininkas bent trečdalį gatvės apsėjo rugiais, o kad jų neišmindytų, beveik vidury gatvės iškasė duobes.
Šioje gatvėje namus buvo pasistatę mokytojai Šliogeriai, garsaus filosofo Arvydo Šliogerio tėvai.
Bronius Šliogeris gimė 1913 m. birželio 2 d. Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Medikonių kaime valstiečių šeimoje. Mokėsi Pazūkų pradžios mokykloje, Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Karo metais fakultetą perkėlus į Vilnių, ten tęsė mokslus. 1970 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (klasikinę filologiją). Studijuodamas neakivaizdžiai jis įgijo filologo, lotynų ir graikų kalbos dėstytojo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. B. Šliogeris 1940 m. dirbo Kauno darbo liaudies komisariate valdybos sekretoriumi, mokytojavo Švenčionių, Ramygalos, Radviliškio, Panevėžio 1-ojoje gimnazijoje. Po karo kelerius metus buvo ištremtas. Grįžęs iš tremties 1947–1951 m. dirbo mokytoju įvairiose Panevėžio mokyklose, 1951–1953 m. dirbo Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyriuje inspektoriumi. B. Šliogeris mokyklose dėstė lotynų, vokiečių ir lietuvių kalbas, žemesnėse klasėse – istoriją.
Ona Šliogerienė (Gvaldaitė) gimė 1912 m. liepos 13 d. Šeduvos valsčiaus Alksnupių kaime valstiečių šeimoje. Mokėsi Šeduvos Saulės progimnazijoje, 1934 m. baigė Panevėžio namų ruošos mokyklą, 1937 m. baigė Kauno aukštesniąją dailės darbų mokyklą, 1939–1941 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. O. Šliogerienė dirbo mokytoja Panevėžio lietuvaičių švietimo draugijos namų ruošos mokykloje ir Veiverių vidurinėje mokykloje.
Šioje šeimoje 1944 m. rugsėjo 12 d. gimė Arvydas Šliogeris. Aukso medaliu baigęs Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1962–1967 m. jis studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. 1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje. 1973–2012 m. dėstė filosofiją. 1979 m. tapo docentu, 1987 m. filosofijos mokslų daktaru. 1990 m. A. Šliogeris buvo vienas Liberalų sąjungos steigėjų. 2003–2012 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas, nuo 2012 m. profesorius emeritas. Nuo 2007 m. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Vienas produktyviausių Lietuvos filosofų Atgimimo metais aktyviai reiškėsi publicistikoje. Viešojoje erdvėje pagarsėjo aštriais, vaizdingais, neretai prieštaringais pasisakymais. Panevėžio garbės pilietis A. Šliogeris mirė 2019 m. gruodžio 19 d.
B. Šliogeris parašė daug straipsnių ir esė apie filosofijos prigimtį, Vakarų kultūros filosofinius pamatus, meno kūrinio ontologiją ir meninės kūrybos fenomeną, šiuolaikinę lietuvių kultūrą, senovės graikų, klasikinę vokiečių, idealistinę rusų, XX a. lietuvių, egzistencinę, dabartinę prancūzų filosofiją. Į lietuvių kalbą išvertė klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos veikalų. Apdovanotas Lietuvos nacionalinė premija (1992), Lietuvos mokslo premija (2010).
2020 m. Arvydo Šliogerio vardu pavadintas skveras Šermukšnių gatvėje. Nors ir nedidelė, ši Panevėžio gatvė garsėja žinomais žmonėmis.
Nuotraukoje – Šermukšnių gatvė. 2022 m.
G. Kartano nuotrauka.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
