Sodų gatvė yra viena senesnių Panevėžyje. Jos pavadinimas keitėsi kelis kartus. Pagal 1871 m. planą Sodų gatve pavadinta Stetiškių gatvė. Ilga šios gatvės istorija. Kadaise ji buvo kreiva ir sunkiai pravažiuojama, ja buvo varomos kiaulės, todėl žmonės ją vadino kiaulių gatve. 1928 m. tuometinėje spaudoje rašyta, kad Sodų gatvė tokia siaura, kad du vežimai neprasilenkia.

Nepaisant gana sudėtingų sąlygų, šioje gatvėje kūrėsi įvairios įstaigos. Gatvė pradėjo gražėti. 1927 m. Panevėžyje atidaryta nauja biblioteka-skaitykla Sodų g. 3. 1930 m. lapkritį rašyta, kad arklių ir karvių turgus dėl nepravažiuojamo purvyno iš Ukmergės gatvės laikinai perkeltas į Sodų, Aldonos gatves. 1931 m. gegužės 22 d. Panevėžio vyskupijos kurijai leista statyti priestatą prie kurijos pastato Sodų g. 3.

1932 m. Sodų gatvė buvo platinama ir tiesinama, 1933 m. joje griauti seni pastatai ir pradėti statyti nauji namai. 1933 m. Sodų gatvė prie marijonų bažnyčios praplatinta iki pat bažnyčios. 1933 m. gatvė išgrįsta, sutvarkyti šaligatviai. 1937 m. ji pergrįsta ir ištiesinta.

Sodų gatvėje gyveno Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, centrinio knygyno (vėliau bibliotekos) Panevėžyje vedėja Elžbieta Jodinskaitė. Jos globojamas skulptorius Bernardas Bučas taip pat gyveno šioje gatvėje, kaip ir žinomas advokatas, miesto tarybos narys Česlovas Petraškevičius ir daug kitų žymių asmenų. Šioje gatvėje veikė Panevėžio miškų technikų mokykla, pradinės mokyklos. Moksleiviai labai prisidėjo gražindami miestą, jie pasodino daug medelių, taip pat ir Sodų gatvėje. Ši gatvė susijusi ir su Panevėžio žydų istorija, joje veikė dvi žydų pradinės mokyklos, Sodų g. 15 – Panevėžio žydų senelių namai.

1932 m. Sodų ir Gegužės 15-osios gatvių kampe iškilo vienas gražiausių Panevėžyje kunigo Antano Kungio namas, kainavęs su įrengimu 180 tūkst. litų. Kunigas patalpas šiame name nuomojo. Pastatas išlikęs iki šių dienų.

Ši gatvė glaudžiai susijusi su seserų vienuolių istorija. 1878 m. Honoratas Kozminskis įkūrė Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregaciją. 1893 m. grafienės Marijos Pšezdeckos globos dėka įkurti pirmi namai Rokiškyje, 1896 m. vienuolės įsikūrė Palangoje. 1897 m. įsteigta Lietuvos ir Baltarusijos provincija. 1902 m. Plungėje įsikūrė atskira Žemaitijos provincija, kurios vyresniąja vėliau tapo Margarita Rimkevičaitė.

1923 m. kovo 28 d. įsteigta atskira provincija su noviciatu Rokiškyje. Vienuolės veikė prisidengusios Lietuvaičių švietimo draugijos vardu. 1923 m. gegužės 2 d. jos teikė prašymą steigti Lietuvaičių švietimo draugiją, kurios tikslas buvo lavinti ir šviesti mergaites katalikų bažnyčios dvasia. Tais pačiais metais įregistruoti Lietuvaičių švietimo draugijos įstatai.

1927 m. šios draugijos centras iš Rokiškio perkeltas į Panevėžį. 1927 m. spalio 10 d. kunigas Povilas Šidlauskas pašventino centrinių rūmų, įsikūrusių Sodų g. 6, Šv. Juozapo koplyčią. 1927 m. spalio 3 d. atidaryta mergaičių amatų mokykla.

Vienuolių veikla buvo labai intensyvi ir įvairi. 1931 m. nusipirkusios medinį namą Sodų g. 8B, jos atidarė vaikų darželį. Tais pačiais metais seserys iš savo uždarbio pastatė trijų su puse aukšto mūrinį namą, kur apsigyveno provincijos valdyba bei naujokės. Be to, koplyčia perkelta iš nedidelio medinio namelio į naujo pastato 3-iąjį aukštą. Šis pastatas tapo Lietuvaičių švietimo draugijos centru, jame gyveno 60–70 seserų.

Draugijos nariai kasmet turėjo mokėti 10 Lt nario mokestį. Mergina, stodama į vienuolyną, turėdavo atsinešti kraitį. Draugiją rėmė ir Švietimo ministerija bei Vidaus reikalų ministerijos socialinės apsaugos inspekcija, taip pat įvairios geradarės.

1940 m. liepos 29 d. draugiją uždarė sovietinė valdžia. Lėšos ir turtas perduoti Švietimo ministerijai. Karo pradžioje seserys vėl sugrįžo į savo darbo vietas. Tuo metu pirmame aukšte buvo įsikūrę vokiečių kareiviai. 1944 m. vienuolyne buvo apie 40 seserų. Po nacionalizacijos vienuolėms paliktas tik Sodų g. 6 mūrinis namas. Seserys dirbo įvairius darbus ir išlaikė vienuolyne gyvenusias 16 vienuolių, kurios negalėjo dirbti. Jos veikė kaip Lietuvaičių švietimo draugijos narės.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietinė valdžia ėmė atvirai persekioti vienuoles. 1945 m. sovietinis saugumas užvedė „Šv. Panos Marijos Nekaltai pradėtosios vienuolyno Panevėžy“ stebėjimo bylą. 1945 m. seserims įsakyta išsikraustyti iš Sodų g. 6 mūrinio pastato į senąjį medinį namą Sodų g. 6B. Tuo metu vienuolyne buvo 40 seserų. 1947 m. joms teko apleisti ir medinį namelį.

Provincijos vadovė M. Rimkevičaitė 1947 m. rugpjūčio 12 d. suimta, bet po kelių dienų sugebėjo pasprukti. Kita vadovė E. F. Porvanieckaitė 1947 m. rugpjūčio 22 d. mirė. Tos vienuolės, kurios neišsiskyrė išvaizda, buvo mažiau persekiojamos. Į tolimuosius SSRS rajonus ištremtos Bena Brigita Jasaitė ir Valerija Šlektaitė. Kaip sakė M. Rimkevičaitė: „Komunistai atėmė namus ir mokyklas, viską ką turėjome, mus išmetė į gatvę. Ačiū Tau, Dieve, už viską.“ Buvusios vienuolės sovietiniais laikais bandė veikti pogrindyje. Jos mokė vaikus katekizmo, nors sovietinė valdžia jas persekiojo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., vienuolės vėl galėjo laisvai veikti. 1991 m. jos atkūrė Lietuvaičių švietimo draugijos Panevėžio mergaičių amatų ruošos mokyklą, vėliau pavadintą Panevėžio mergaičių katališka žemės ūkio mokykla. 2001 m. mokyklos bendruomenės prašymu ir su tuometinio Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo pritarimu, mokykla pavadinta įkūrėjos Margaritos Rimkevičaitės vardu.

Nuotraukoje – Panevėžio vyskupijos pastatas Sodų gatvėje. XX a. 4 deš.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas