Stoties gatvė cariniais laikais vadinta Vokzalnaja. 1909 m. šioje gatvėje gyveno žymus filosofas, rašytojas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, dirbęs kapelionu tuometinėje Panevėžio realinėje mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais Stoties gatvę vokiečiai vadino Bajorų gatvę. 1919 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės projekte buvo numatyta, kad Stoties gatvė tęsis nuo geležinkelio stoties iki tilto. Tada gatvė buvo gana trumpa. 1919 m. sausį Panevėžį užėmė Raudonoji armija. Šioje gatvėje įsikūrusiame Sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisariate buvo leidžiamas laikraštis „Izvestija“. Jo redaktorius – Faivušas Abramavičius. Tiražas siekė 2 tūkst. egzempliorių. Iš jų 500‒600 egzempliorių buvo išdalijami Raudonosios armijos kariams. 1919 m. gegužės 19 d. Lietuvos kariuomenės savanoriams Raudonąją armiją išstūmus iš Panevėžio, baigėsi daug nelaimių atnešęs sovietinės valdžios viešpatavimas. Pasitraukus Raudonajai armijai, nutrūko ir šio laikraščio leidyba.
1922 m. duomenimis Stoties gatvėje dirbo dvi dantų gydytojos. Reizės Fridmanaitės kabinetas buvo įsikūręs Stoties g. 29, o 19-ame name dirbo Chaja Gandin (duomenys iš knygos „Visa Lietuva“). Kaip rašyta spaudoje, Stoties gatvėje kai kurie namai buvo aptverti spygliuotomis tvoromis. 1926 m. miesto policijos 6-oji nuovada buvo 6-ame name. 1926 m. vasarį Sakalausko name įkurtas geležinkelininkų klubas „Palmė“. Jame pardavinėdavo tik alų, bet prašyta leisti prekiauti ir degtine. Ties klubu „Palmė“ nebuvo šaligatvio, aplink purvynas. Laikraštyje „Mūsų kraštas“ rašyta, kad Panevėžyje yra dvi bedarbių valgyklos. Stoties gatvėje veikusioje valgykloje per dieną apsilankydavo 200 žmonių. 1927 m. prie savo parduotuvės Stoties gatvėje J. Stankevičius pasodino 10 medelių, bet piktadariai 4 nulaužė. 1927 m. P. Kavoliūnas, grįžęs iš JAV, 6-ame šios gatvės name atidarė siuvyklą, kurioje siuvo drabužius civiliams ir kunigams.
Ne viskas buvo gražu šioje gatvėje. 1928 m. šaligatviai buvo mediniai ir lopyti. 1928 m. spaudoje rašyta, kad Stoties gatvėje pardavinėjamas naminis alus „šamarliakas“. Gatvėje dažnai šlitinėdavo išgėrę asmenys.
1930 m. Stoties gatvė jau buvo neblogai sutvarkyta. Joje pasodinta medelių, dar daugiau susiaurinant ir taip nelabai platų šaligatvį. Tai trukdė einantiems į geležinkelio stotį.
1930 m. gruodžio 7 d. Stoties gatvėje atidaryta Liudo Žemaičio vaistinė. Netrukus ji buvo išnuomota, o L. Žemaitis dirbo antroje Panevėžio apskrities savivaldybės vaistinėje. Tai buvo miestiečiams labai reikalinga įstaiga.
1934 m. Stoties gatvė buvo tiesinama nusavinant dalį sklypų.
1936 m. gatvė išgrįsta tašytais akmenimis, praplatinti šaligatviai. Stoties, Plukių, Margių, Pilies ir Senamiesčio gatvėse iš kaimų atvykstantys neturtingi ūkininkai statėsi trobeles. Atvykę vyrai, ieškojo darbo, o moterys eidavo dirbti tarnaitėmis. Taip augo Panevėžio pakraščių gatvės. Šioje gatvėje gyveno ir turtingi miestiečiai. Stoties g. 13 gyveno Motieka, o 19-ame name vienu metu buvo įsikūrusios Adolfo Hokušo liejykla ir mechaninės dirbtuvės.
1937 m. Stoties gatvės rajoną planuota užstatyti mūriniais namais, bet čia daugiausia gyvenę neturtingi lietuviai prašė leisti remontuoti ar statyti medinius namus. Šioje gatvėje veikė akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvė. Kartais dėl pigesnių produktų prie jos susidarydavo didelės eilės.
Darbams miesto sodui tvarkyti samdyta „Antakalnio“ daržininkystės įstaiga. Darbus atlikdavo J. Stausko įmonė, registruota Stoties g. 2.
1996 m. sausį Stoties ir Kerbedžio gatvių sankryžoje pastatyta A. Vytėno skulptūra „Skrydis“. Gatvė išsaugojo savo senąjį pavadinimą.
Nuotraukos:
1. Stoties gatvė Pirmojo pasaulinio karo metais.
2. Laikraštis „Izvestija“ 1919 m.
Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
