Carinės Rusijos valdymo laikais Panevėžio mieste buvo tik kelios pradinės mokyklos, jos veikė nuomojamose patalpose. 1918 metų sausio 1 dieną atidaryta pirma pradinė mokykla. Nuo 1919-ųjų ji veiklą vykdė nuomojamame pastate – Br. Kusinskio privačiame mediniame name Šeduvos gatvėje Nr. 26. Mokyklos tuo metu numeruojamos nebuvo. Mokymo įstaigos vedėjo pareigas ėjo Juozas Balčiūnas.

Paskatą statyboms teikė 1920 metais įkurtas Lietuvos atstatymo komisariatas, suformavęs statybų  gaires visoje Lietuvoje. Nemažai dėmesio buvo skiriama ir statyboms Panevėžio mieste, deja, iš pradžių tam labai trūko lėšų. Statyti naują, iš šešių komplektų sudarytą pradžios mokyklą, imtasi tik 1922 metais. Naujam pastatui parinkta vieta – Marijos ir Klaipėdos gatvių sankirta. Mokyklos statymu itin rūpinosi tuometinis Panevėžio miesto burmistras Bronius Adomulis.

Pirmuoju žymesniu pastatu laikytina pradinė mokykla Nr. 1 Marijos gatvėje, pastatyta 1923 metų pabaigoje.  Šios mokyklos projekto autorius – miesto inžinierius M. Stanevičius.

Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradinis mokslas populiarėjo ir Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje. 1928 metais Panevėžio mieste ir iki 1931 metų Panevėžio apskrityje jis tapo privalomas. Kai kurios mokyklos nuosavų patalpų neturėjo, todėl privalėjo jas nuomotis, nors tinkamų pastatų labai trūko. 1932 metais atidaryta pradžios mokykla Nr. 4 Nevėžio gatvėje. Kita pradžios mokykla Nr. 3 dirbo itin prastomis sąlygomis. Po kelių metų, 1935-aisiais, pagal inžinieriaus Antano Gargaso projektą Ukmergės gatvėje pastatytas pats moderniausias pradinės mokyklos Nr. 3 pastatas Panevėžio mieste. Anksčiau ten veikęs arklių turgus iškeltas į Margių gatvę. Mokykla pašventinta 1935 m. gruodžio 7 dieną, jos atidarymo iškilmėse dalyvavo vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas  ir švietimo ministerijos atstovas. Skaičiuojama, kad statybos kaina siekė 253 tūkst. litų.

Nuo 1936 metų buvo įvestos 6 skyrių pradžios mokyklos. 1938-aisiais pagal A. Gargaso projektą pastatyta pradžios mokykla Danutės gatvėje. Ji tapo pradžios mokykla Nr. 1, pastarosios statybai išleista 180–190 tūkst. litų. 1940 metais užbaigti ir pradžios mokyklos Nr. 2 statymo darbai Maironio gatvėje.

Nuo 1915 metų spalio 1 dienos Panevėžyje ėmė veikti pirmoji Lietuvoje gimnazija, kurioje dėstyta lietuvių kalba. Šią mokymo įstaigą baigė daug garsių Lietuvos žmonių, joje mokytojavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras, Mykolas Karka ir keletas kitų įžymių asmenų. Iki 1932 metų gimnazijoje berniukai ir mergaitės mokėsi atskirose klasės. Gimnaziją itin išgarsino joje veikusi Meno kuopa.

Dalis pabėgėlių, grįžusių į Panevėžio miestą 1918-ųjų pabaigoje, buvo įpratę kalbėti rusiškai, šia kalba jų vaikai mokėsi carinės Rusijos mokyklose. Atsižvelgdama į tai Lietuvos švietimo ministerija nusprendė prie veikiančių valstybinių gimnazijų atidaryti paralelines klases rusų kalba. Pastarosiose mokymas turėjo vykti pagal valstybinių gimnazijų programą. Panevėžyje, prie valstybinės gimnazijos, paralelinės klasės atidarytos 1919 metų sausio mėnesį, pirmuoju direktoriumi tapo Petras Šernas. 1919-ųjų pabaigoje šias klases lankė 276 moksleiviai. 1925 metais įvesta bendra su valstybine gimnazija administracija, paralelėms klasėms buvo paskirtas naujas direktorius. Gimnazijos gyvavimo laiku jos direktoriaus pareigas ėjo ne tik P. Šernas, bet ir keletas žinomų lietuvių visuomenės veikėjų: profesorius Jonas Yčas, inžinierius ir pedagogas Konstantinas Šakenis, žinomas kalbininkas Juozas Balčikonis. Paskutiniu direktoriumi dirbo istorikas, vadovėlių autorius Karolis Kliuksinas. Dėl likusio labai mažo mokinių skaičiaus, Panevėžio valstybinėje gimnazijoje paralelinių klasių veikla nutraukta. Mokykla veikti nustojo 1928–1929 metais.

1933-iųjų vasario 18 dieną kunigas J. Žitkevičius pašventino naujai pastatytus Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmus. Mergaitės ėmė mokytis atskirai nuo berniukų. Gimnazijos projektą paruošė žinomas architektas Vytautas Landsbergis.

Siekiant Panevėžyje atidaryti miškų technikų mokyklą nemažą indelį įnešė Mykolas Konkulevičius. Pastaroji mokymo įstaiga įkurta 1921 metų gegužės 1 dieną. Joje buvo ruošiami miškų ūkiui reikalingi specialistai. Iš pradžių kursuose mokslas tęsėsi 8 mėnesius. 6 mėnesiai skiriami išdėstyti teoriją, likusius 2 mėnesius vykdavo praktika. Į miškų technikų mokyklą būdavo priimami asmenys, baigę ne mažiau kaip 6 gimnazijos klases, baigusiems tik 4 ar 5 klases rengti papildomi egzaminai. Per vasaros atostogas būsimieji miškininkai atlikdavo praktiką. Iš viso pirmąją laidą baigė 27 mokiniai. Aukščiausiais pažymiais įvertinti absolventai įgydavo I laipsnio miškų techniko teises. Iš visų baigusiųjų keturiolika dirbo miškų technikais ir taksatoriais. 1923 metais kursai įgijo visateisės Panevėžio miškų technikų mokyklos statusą, joje būdavo mokomasi jau visus metus. Nuo 1924-ųjų mokslas truko dar ilgiau – dvejus metus. Pirmieji Lietuvos miškotvarkininkai ir buvo Panevėžio mokyklos moksleiviai. Ši įstaiga veikė iki 1926 metų liepos 1 dienos.

1919 metų liepos 1 d. Panevėžyje įkurta mokytojų seminarija. Kartais įsteigimo data nurodoma birželio 13-oji, nes tą dieną direktoriumi paskirtas žymus lituanistas Juozas Balčikonis. Seminarija veiklą vykdė nuomojamose patalpose Marijos gatvėje. Iš pradžių į ją stojo neturtingų miestiečių ir kaimiečių vaikai, nes mokslas buvo nemokamas. Įprastas stojančiųjų amžius siekė 14–16 metų, bet vienas kitas buvo sulaukęs ir 30 metų. Panevėžyje seminarijos kūrimosi reikalais rūpinosi lituanistas Juozas Balčikonis. 1936 m. paskutinę laidą baigė 29 seminaristės. Tais pačiais metais seminarija galutinai likviduota. Neilgai (1918–1919 metais) Panevėžyje veikė kunigo Juozapo  Stakausko ir muziko Vlado Paulausko įkurta muzikos mokykla.

1927 metų gegužės 24 dieną Skaistakalnio dvaro patalpose atidaryta vidurinė berniukų amatų mokykla.  1936 metais pastaroji perkelta į buvusios Panevėžio mokytojų seminarijos patalpas. 1927-ųjų spalio 3 dieną Panevėžyje dirbti pradėjo Lietuvos švietimo draugijos dvimetė mergaičių amatų mokykla, kurioje buvo rengiamos amatininkes ir šeimininkes. Mokyklą įkūrė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos seserys, vadovaujamos vienuolių bendruomenės sesers Margaritos Rimkevičaitės. Pirmąja mokyklos direktore paskirta Eleonora Porvanieckaitė. Į šią įstaigą buvo priimamos ne jaunesnės nei 14 metų amžiaus merginos, baigusios pradžios mokyklą. Nuo 1928 metų rudens, be įprastų bendrojo lavinimo, buvo mokoma ir specialiųjų dalykų: sukirpimo, siuvimo, audimo, nėrimo, knygrišystės, rankdarbių, bažnytinių rūbų puošybos, skalbimo, virimo, kepimo, konservavimo, tvarkos bei maisto laikymo. Pradėta dėstyti su žemės ūkiu susijusių disciplinų: daržininkystės, sodininkystės, bitininkystės, pienininkystės, gyvulininkystės bei paukštininkystės. Mokykloje sudarytos sąlygos lavintis praktiškai: veikė pieninė, būta sodo su šiltnamiais ir bitynu, įvairių ūkinės ir buitinės paskirties pastatų. Šiai įstaigai buvo suteiktos valstybinės mokyklos teisės. 1935 metais pradėtas, o 1936 metais baigtas statyti didelis Panevėžio mergaičių amatų ir namų ruošos mokyklos priestatas. Mokykla pašventinta 1936 metų lapkričio 22 dieną.

Mieste būta ir tautinių mažumų mokyklų. Iki 1930 metų veiklą vykdė rusų pradinė mokykla, ši buvo prijungta prie pirmosios pradinės. Panevėžyje veikė lenkų pradinių mokyklų, o nuo 1919 metų vasario 7 dienos duris atvėrė ir lenkų gimnazija. Svarbią vietą mieste užėmė žydų bendruomenė, dirbo kelios žydų pradinės mokyklos. Pastarosios keitė adresus, veikė ir Ramygalos, ir Sodų gatvėje. Nuo 1920-ųjų moksleiviai galėjo lankyti žydų gimnaziją, nuo 1925 metų ėmė veikti ir žydų vidurinė mokykla. 1928-aisiais atidaryta žydų mergaičių gimnazija. Žydų vidurinė mokykla veiklą nutraukė 1935 metais.

Panevėžio mieste Respublikos laikais nebuvo valstybinių vaikų darželių, jų tinklą koordinavo privačios organizacijos. Du vaikų darželius dvidešimto amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje Panevėžyje  išlaikė 1931 metų kovo mėnesį atidarytas Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius. Pastarasis daugiausia rūpinosi neturtingų vaikų šelpimu, darželius lankė  darbininkų vaikai. 1935 metų duomenimis, pirmasis šios draugijos darželis įkurtas 1931 metų birželio 1 dieną. Šv. Vincento ir Paulo draugija išlaikė vaikų lopšelį Tiškevičiaus aikštėje, šis veikė nuo 1920 metų. 1927-aisiais jo valdymą perėmė Šv. Vincento ir Paulo draugija. Iki 1937 metų lopšelį lankė 514 kūdikių. Kai kurie jų buvo našlaičiai, dalies mažamečių motinos sėdėjo kalėjime, dar kiti kūdikiai  buvo palikti tėvų. Draugijos lėšų gaudavo iš rėmėjų, dalį finansinės paramos skirdavo kitos organizacijos ir miesto savivaldybė.

1930-aisiais Šv. Vincento ir Paulo draugija atidarė vaikų darželį Varnaičių gatvėje. 1933 metų spalio–lapkričio mėnesį jis perkeltas į Šiaulių gatvę. 1933 metų lapkričio 26 dieną iškilmingai pašventintos naujos darželio patalpos Šiaulių gatvėje Nr. 13. Šis gražus medinis pastatas buvo pastatytas Šv. Vincento ir Paulo draugijos iniciatyva.

1933–1935 metais Panevėžyje veikė vaikų darželis, skirtas inteligentų vaikams, o 1939-aisiais dirbo du Lietuvos vaiko draugijos darželiai Senamiesčio ir Pušaloto gatvėse.

1939 metais Panevėžyje spalio–lapkričio mėnesį Senamiesčio parapijos iniciatyva įsteigtas darželis katalikų vaikams.

Panevėžyje gyveno ir nemažai kitataučių. Vaikų darželis buvo atidarytas prie žydų „Javnės“  gimnazijos, nepriklausomybės pradžioje veikė ir darželis vokiečių vaikams.

1939 metais Panevėžyje veikė iš Klaipėdos atkeltas pedagoginis institutas.

Nuotraukos:
1. Panevėžio valstybinės gimnazijos paralelinių klasių laida. 1923 m.  
2. Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos moksleivės fizinio lavinimo pamokoje. XX a. 4 deš.
3. Panevėžio vidurinės mergaičių amatų ruošos mokyklos Velykų stalas. 1934 m.  
4. Panevėžio pedagoginio instituto vinjetė. 1939 m.
5. Panevėžio lenkų gimnazijos pastatas. 1931 m.

Nuotraukos iš V. Vyšniausko kolekcijos.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas