Tarpukariu Panevėžyje numačius statyti Apskrities savivaldybės namus (dabar čia, Jakšto gatvėje, veikia Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika), ilgai diskutuota, kurioje miesto dalyje jie galėtų būti – miesto centre ar Smėlynės gatvėje.

1936 m. sausio 19 d. „Panevėžio garso“ trečio numerio straipsnyje „Kur patogiau statyti Apskrities Savivaldybės namus?“ pateikta įvairių argumentų, aiškiai atspindinčių to meto gyventojų mąstyseną, kalbą, įpročius, poreikius ir tradicijas.

Kodėl rūmus verta statyti miesto centre?

Dalis gyventojų teigė, kad į Panevėžio miestą atvažiavusiems ūkininkams didelio kiemo prie būsimų Apskrities savivaldybės namų nereikia. Todėl šį pastatą reiktų statyti miesto centre. Svarstyta, kad ūkininkams būtų patogiausia, jei visos svarbios įstaigos būtų vienoje vietoje – ir Lietuvos bankas, ir Mokesčių inspekcija, ir Apygardos teismas, ir Apskrities savivaldybė. Čia ūkininkas, negaišdamas daug laiko, lengvai galėtų sutvarkyti visus reikalus vienoje vietoje. Manyta, kad miestas yra daug jaukesnis ir jį lengviau tvarkyti, kai visos svarbiausios gyventojams reikalingos įstaigos yra netoli viena nuo kitos miesto centre. Siūlyta įdėmiau jame pasidairyti ir rasti sklypą, tinkamą Apskrities savivaldybės pastato statybai. Kaip viena iš tokių vietų siūlytas sklypas priešais Vyrų gimnaziją.

Argumentai rūmus statyti Smėlynės gatvėje.

Bene svarbiausias argumentas siūlant vietą Apskrities savivaldybės namų statybai buvo didelė erdvė, kurioje tilptų kiemas ūkininkams suvažiuoti. Tokia vieta buvo numatyta Smėlynės gatvėje. Šaipytasi iš pasiūlymo viską sugrūsti miesto centre: „kur teko Panevėžy matyti, kad ūkininkas privažiuotų, prisirištų arklį, pavyzdžiui, prie L. banko, įbėgtų, atliktų reikalus, nuvažiuotų prie mok. inspekcijos, vėl prisirištų – įbėgtų, nuvažiuotų prie krautuvės – įbėgtų, dar prie kitos – vėl įbėgtų ir t. t.“ Perspėjama, kad to neleistų ir policija.

Visi žinojo, kad ūkininkai sustoja įvažiuojamuose kiemuose. Ten už stovėjimą nemažai sumoka, kartais pasilieka nakvoti ar šiaip eina pasišildyti į „kišenės didumo“ tvankią, šaltą kiemsargio trobelę. Jei prie Apskrities savivaldybės namų būtų kur sustoti, ūkininkai  mažiau vargtų. Tada „vienoj vietoj būtų ir bankas, ir visokios inspekcijos, ir vaistinės, ir paštas, ir savivaldybės įstaigos, ir „Maistas“, ir medelynas, ir stotis, ir žemės tvarkytojas, ir notaras, ir įvažiuojamasis kiemas ir visų galų krautuvės ir kitkas, – būtų labai gerai, bet taip, deja, Lietuvoje ir kitur nėra ir negali būti.“

Remtasi ir kitų miestų patirtimi. Kaip neigiami pavyzdžiai minėti Šiauliai, Kėdainiai, Alytus, Vilkaviškis, Telšiai, Biržai, Kauno senamiestis, Rygos pilies rajonas, kur namai miesto centre sugrūsti vienas prie kito – „namai ant namų subarikaduoti.“

Grįžtant prie Panevėžio klausta: „kuriam gi kelmui miestas turi du tiltus, 3 lieptus ir dar ketina du tiltus statyti? Ar tam kad pinigų turi per daug, kurių visados trūksta?“ Siūloma atkreipti dėmesį į ūkininkų vargus, jų „darbo, kišenės, žygio, savarankiškumo reikalus, kurie gyvai diktuoja“ Apskrities savivaldybės namus statyti tik Senamiestyje.

Nuotraukoje – Smėlynės gatvė Panevėžyje. Valstybinės berniukų gimnazijos moksleiviai žygiuoja po talkos mergaičių gimnazijoje. Apie 1934 m.

Nuotrauka iš V. R. Vitkausko kopijų kolekcijos.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas