1919 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto taryba nutarė aikštę prie senos bažnyčios pavadinti Mikalojaus Tiškevičiaus vardu (LVA, f. 1264, ap. 1, b. 4, l. 39). Istorikė Ona Maksimaitienė teigia, kad ši vieta cariniais laikais vadinta Bažnyčios aikšte.
Aikštė garsi tuo, kad čia buvo pastatyti du pirmi vieši paminklai Panevėžio mieste. Pirmąjį pastatė pavasarininkai. 1933 m. birželio 25 d. paminklas šv. Aloyzui atidengtas pavasarininkų darželyje prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Paminklą sukūrė garsus skulptorius panevėžietis Bernardas Bučas, gimęs 1903 m. lapkričio 18 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Naurašilių kaime. Jis mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje, kur piešimą dėstė jau tuomet garsus skulptorius Juozas Zikaras.
Po metų Panevėžyje pastatytas antras paminklas. 1934 m. gegužės 27 d. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas prelatas J. Gražys pašventino Šv. Jėzaus širdies statulą. Pagrindinis jos fundatorius buvo Jonas Požarskas, giliai tikintis žmogus, priklausęs katalikiškoms organizacijoms.
Šioje aikštėje veikė ir verslo įmonė. 1934 m. liepą avalynės dirbtuvių savininkas Juozas Lelis persikėlė į penktą namą M. Tiškevičiaus aikštėje, deja, dirbo neilgai. 1936 m. balandį jis savo verslą likvidavo. 1933 m. sausio 11 d. prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atidarytas spaudos kioskas. Apie aikštę XX a. 4 dešimtmetyje rašė Panevėžio spauda: „Tiškevičiaus aikštėje kairėje pusėje nei grindinio, nei šaligatvio nėra ir žmonės eina per smėlyną“. Netrukus aikštė pradėta tvarkyti.
Nuo 1920 m. M. Tiškevičiaus aikštėje veikė vaikų lopšelis. 1927 m. jį perėmė Šv. Vincento ir Paulo draugija. Iki 1937 m. lopšelyje buvo 514 kūdikių. Kai kurių vaikų motinos sėdėjo kalėjime, dalį kūdikių paliko tėvai. Lėšų draugija gaudavo iš rėmėjų, pinigų skirdavo ir miesto savivaldybė.
Šios aikštės istorija glaudžiai susijusi su Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 1781 m. M. Tiškevičius pastatė pirmą medinę bažnyčią. 1860 m. pradėta rūpintis naujos mūrinės bažnyčios statyba. Klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu 1877–1885 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia (architektas Ustinas Golinevičius). 1887 m. įrengti 23 registrų vargonai. Vietoj laikino altoriaus 1894 m. įrengtas naujas. 1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. 1904 m. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos klojime dantų gydytoja Julija Janulaitytė pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.
1907 m. prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios įsteigta pirma lietuviška biblioteka. Klebono Juozapo Stakausko iniciatyva 1912 m. bažnyčia nudažyta. 1935 m. pavogti bažnyčios altoriaus kilimai. 1935 m. nudažytas bažnyčios stogas. 1937 m. į Petro ir Povilo bažnyčią atvyko kunigas Antanas Gobis, pagarsėjęs žydų gelbėjimu Antrojo pasaulinio karo metais. Karo metais bažnyčia nukentėjo. Po karo kanauninkas Vladas Butvila ją suremontavo, prelato Jono Grabio rūpesčiu įsigyti trys varpai. Šios bažnyčios klebonas prelatas Kazimieras Dulksnys 1957 m. areštuotas ir nuteistas 3 metams pataisos darbų ir 3 metams tremties. 1970–2006 m. klebonavo monsinjoras Jonas Juodelis, pastatęs kleboniją (palaidotas šventoriuje).
Tiškevičiaus aikštėje gyveno gydytojas Kazys Gudelis. Jis gimė 1893 m. gruodžio 13 d. Švenčionėlių apskrityje. Tėvams ūkininkams persikėlus į Anykščius, tėvas dirbo kelių meistru siaurojo geležinkelio stotyje. K. Gudelis mokėsi Ukmergės gimnazijoje, vėliau aukso medaliu baigė Šiaulių gimnaziją. Mokėsi Peterburgo karo medicinos akademijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1920 m. grįžęs į Lietuvą, dar spėjo pakariauti už nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tarnavo įvairiuose kariniuose daliniuose Kaune, Vilkaviškyje, Panevėžyje. Ilgiausiai, 1924‒1926 m., kaip karo gydytojas tarnavo Panevėžyje. Nuo 1930 m. pradėjo dirbti Panevėžio apskrities ligoninėje gimdymo skyriaus vedėju. Panevėžyje vadintas beturčių tėvu, nes pas neturtingus ligonius nuvažiuodavo nemokamai. Buvo 1-ojo pėstininkų divizijos sanitarijos skyriaus viršininkas, dalyvavo 1939 m. Lietuvos kariuomenės žygyje į Vilniaus kraštą. 1940 m. pavasarį, jau būdamas pulkininkas leitenantas, išėjo į atsargą. Vertėsi ir civilio gydytojo praktika. 1941‒1944 m. dirbo Panevėžio apskrities ligoninės direktoriumi. Po karo buvo Panevėžio medicinos mokyklos direktorius. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu ir medaliais. Mirė 1951 m., palaidotas Panevėžio kapinėse.
Šioje gatvėje gyveno garsus pedagogas Stasys Janauskas. Jis gimė 1901 m. kovo 13 (25) d. Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiuje. Nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. iki 1931 m. rugsėjo 1 d. dirbo Panevėžio apskrities II mokyklų rajono inspektoriaus raštinėje atsargos mokytoju. 1925 m. išlaikė pradžios mokyklos mokytojo egzaminus prie Panevėžio mokytojų seminarijos ir gavo pradžios mokyklų mokytojo teises ir vardą. 1929 m. vedė. 1931 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas pirmosios Panevėžio pradžios mokyklos Marijos gatvėje vedėju. S. Janauskas energingai įsijungė į įsikūrusių jaunalietuvių gretas. 1931 m. buvo išrinktas į antrąją Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos Panevėžio rajono valdybą. 1945 m. ar 1946 m. buvo suimtas. Dvejus metus kalėjo Panevėžio kalėjime ir dvejus metus Vilniuje, Lukiškėse. Paskui brolio Zigmanto dėka reabilituotas ir grįžo į Panevėžį. Zigmantas gyveno Kanadoje, dirbo „Liaudies balso“ redaktoriumi. Grįžęs, mokytojavo Panevėžio miesto ir rajono įvairiose mokyklose. Dėstė lietuvių kalbą. Mirė 1987 m. rugsėjo 5 d., palaidotas Panevėžyje.
1941 m. Tiškevičiaus aikštę siūlyta pavadinti Aktyvistų aikšte, bet šis pasiūlymas neįgyvendintas.
1948 m. vasario 20 d. Tiškevičiaus aikštę nutarta panaikinti ir priskirti Smėlynės gatvei (PVA, f. 14, ap. 1, b. 28, l. 29), tačiau jau 1951 m. ši vieta minima kaip S. Nėries gatvė.
1989 m. vasario 13 d. vykusiame Panevėžio miesto vykdomojo komiteto posėdyje nuspręsta aikštę prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pavadinti Sukilėlių aikšte.
Nuotraukos:
1. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. XX a. pr.
2. Jonas Požarskas prie savo funduoto paminklo. 1934 m.
3. Gydytojas Kazys Gudelis. XX a. 4 deš.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
