Pirmi vežikai, pragyvenantys iš savo amato, Panevėžyje paminėti tik 1858 metais. Tai buvo vežikai su arkliniu transportu. Jų buvo penki. 1896 m. mieste buvo 6 dviračiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžio mieste užregistruotos pirmosios panevėžiečiams priklausiusios motorinės transporto priemonės. 1913 m. Panevėžio kalėjimo viršininkas įsigijo motociklą „Republik“, o 1914 m. miestietis Boleslovas Reutas – prancūzišką keturvietį automobilį. Respublikos laikais Panevėžio mieste atsirado lengvieji automobiliai. 1922 m. Panevėžyje buvo 2 lengvieji automobiliai, kelis turėjo Panevėžio apylinkių dvarininkai. Automobiliai buvo importuojami iš Vokietijos, JAV ir kitų valstybių. Lietuvos rinkoje daugiausia buvo amerikietiškų automobilių. Populiariausi – „Ford“ markės automobiliai. 1925 m. Lietuvoje vyko pirmosios kelionės iš vieno Lietuvos miesto į kitą – atsirado tarpmiestinis susisiekimas. Panevėžio laikraštis „Panevėžio balsas“ jau 1924 m. birželio 12 d. buvo išspausdinęs skelbimą, kad automobilis į Biržus iš Panevėžio išvyksta 6 valandą ir grįžta į Panevėžį 10 valandą. Bilietai parduodami kino teatro „Spindulys“ patalpose. Automobilis stovi Vasario 16 gatvės ir Laisvės aikštės kampe. 1926 m. spaudoje rašoma, kad iš Panevėžio kursuoja autobusas į Kauną. Bilieto kaina 20 litų. Autobusas iš Panevėžio kasdien išvyksta 6 valandą ryto, o Kaune būna 10 valandą. Jis vyko per Ramygalą ir Šėtą. Iš Kauno išvykdavo 16 valandą, o Panevėžyje būdavo 20 valandą. Skelbime nurodoma, kad  autobusas visai naujas. Susisiekimą organizuoja Juozas Kondrašas. 1928 m. Panevėžio mieste buvo 27 lengvieji automobiliai ir 3 autobusai. Automobilis buvo prabangos priemonė. Jį galėjo įsigyti tik labai pasiturintys asmenys. Pirmi statistiniai duomenys apie automobilių kiekį pasaulyje pateikti 1922 metais. Tada pasaulyje buvo 12 598 949 automobilių. 1925 m. jau buvo virš 21 mln. automobilių, o 1939 m. – virš 46 mln.  75 proc. pasaulio automobilių buvo JAV. Lietuva neturėjo labai tikslios statistikos. 1939 m. buvo apie 5 000 automobilių.

1930 m. lapkričio 11 d. Panevėžio miesto taryba svarstė klausimą dėl numatomo Panevėžio mieste įvesti susisiekimo autobusais. Miesto vežėjai dėl to protestavo. Dauguma miesto tarybos narių nepritarė jų protestui. 1931 m. sausio 2 d. pasirašyta sutartis tarp miesto valdybos ir brolių Samuelio ir Izraelio Kisinų dėl susisiekimo autobusais įvedimo Panevėžio mieste. Sutartis pasirašyta iki 1934 m. sausio 1 d. Numatyti 2 autobusų maršrutai: Geležinkelio stotis–Ramygalos gatvė, miesto skerdykla–Pušaloto gatvė. Pirmas maršrutas ėjo nuo geležinkelio per Respublikos, Vasario 16 gatvę, Laisvės aikštę iki Ramygalos gatvės. Antras maršrutas – nuo miesto skerdyklos per Klaipėdos gatvę, Ukmergės, Tilto ir Smėlynės gatves iki Pušaloto gatvės. Buvo planuota, kad autobusai mieste važinės kas 15 minučių. Vėliau planuota įvesti maršrutus Panevėžys–Pajuostis, Panevėžys–Berčiūnai ir Panevėžys–Piniava. Deja, jie važinėjo neilgai. Jų veikla buvo nuostolinga. 1932 m. Panevėžio spauda rašė, kad autobusų susisiekimas buvo vykdomas nesėkmingai ir jis bankrutavo. Areštuoti ir 4 tarpmiestiniai automobiliai. Susisiekimas atnaujintas 1932 m. gegužės 26 d. Miesto autobusas laukdavo geležinkelio stotyje ir veždavo į miestą. Ši paslauga kainavo 50 centų. Į Pajuostį kelionė kainavo 60 centų, į Berčiūnus – 75 centus. 1932 m. birželio 12 d. nustatyta, kad autobusas darbo dienomis turės vykti 4 kartus, o išeiginėmis 8 kartus per dieną. 1933 m. Berčiūnų miesteliui suteiktas kurorto statusas. Autobusai važinėdavo nuo 6.30 iki 14 val., neišskiriant šventadienių. Geležinkelio stoties–Ramygalos gatvės maršrutas truko 15–20 minučių, o kitas – 25–30 minučių. 1933 m. spauda rašė, kad Panevėžyje Kisino autobusui, kuris važinėjo po miestą, išdaužyti langai. 1933 m. paskelbtas vežikų su arkliniu transportu streikas. Jis truko neilgai. Vyko gana arši konkurencinė kova. 1934 m. jau minimas Panevėžio pašto automobilis. Jo dėka pašto darbuotojai greičiau išimdavo iš pašto dėžučių laiškus. Vėliau susisiekimą autobusais Panevėžio mieste organizavo Amerikos lietuvių bendrovė „Amlit“. 1928 m. Panevėžyje atidarytas Amerikos lietuvių prekybos bendrovės skyrius. Bendrovė vertėsi prekyba lengvaisiais automobiliais ir autobusais. Ji tvarkė ir prižiūrėjo autostotį. 1934 m. Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas dar 4 metams pratęsė sutartį su Amerikos lietuvių bendrove dėl autobusų stoties priežiūros. 1936 m. pradžioje ši bendrovė Panevėžio mieste bandymams paleido važinėti vieną autobusą. Tada sustreikavo vežikai, kurie vežė keleivius arkliais. Laikinai autobuso judėjimas buvo sustabdytas. 1936 m. spalio 25 d. susisiekimas autobusu atnaujintas. Jis kursavo maršrutu Laisvės aikštė–Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki Mergaičių gimnazijos. Vėliau numatyta paleisti autobusą iš Panevėžio miesto iki Pajuosčio kareivinių. Remiantis spaudos duomenis, 1937 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas automobiliu išvyko vizituoti savo vyskupijos teritorijos. 1939 m. telefonų knygos duomenimis, Panevėžyje buvo viena automobilių dalių parduotuvė. Jos savininkas Juozas Simniškis. Parduotuvė buvo įsikūrusi adresu Ramygalos gatvė Nr. 11. Dalis asmenų vertėsi autosunkvežimių ir automobilių nuoma. Tai buvo Jonas Petraitis, Antanas Montvilas, Tadas Savickas, Faivelis Muzikantas, Motelis Šulmanas, Šmuelis Dubinauskas ir kiti asmenys. 1930 m. Panevėžio mieste įvestos eismo taisyklės.

Respublikos laikais populiariausia susisiekimo priemonė buvo dviračiai. Jie buvo brangūs. Vienas dviratis kainavo kelis šimtus litų. Juos įsigydavo tik pasiturintys asmenys. 1937 m. duomenimis Lietuvoje buvo 300 autobusų, 480 autosunkvežimių ir 1 340 motociklų. Lietuvoje buvo apie 1 000 vairuotojų. Didžioji dalis jų telkėsi Kaune. Kaune buvo 445 privatūs automobiliai, 96 taksi automobiliai ir 76 autobusai. 1940 m. Panevėžio mieste buvo 2 207 dviračiai.

Autobusų stotis Panevėžio mieste atsirado Respublikos laikais. Ji keitė savo adresus. 1939 m. stotis buvo įsikūrusi adresu Fromo Gužučio gatvė Nr. 23. 1928 m. spaudoje rašoma, kad kursuoja autobusas Panevėžys–Ukmergė per Taujėnus. 1929 m. spaudoje minima, kad po 4 mėnesių pertraukos balandžio mėnesį pradėjo kursuoti autobusas į Pasvalį. Nuo 1931 m. birželio 20 d. pradėjo važiuoti autobusas iš Panevėžio į Šiaulius. Jis vyko per Smilgius, Šeduvą, Radviliškį. Respublikos laikais autobusai važinėjo ir kitais maršrutais. Jie vyko į Kauną per Ramygalą  ir kitas vietoves. Iš Panevėžio autobusai vyko į Ukmergę, Vabalninką, Kėdainius, Biržus. Pilni autobusai vykdavo iš Panevėžio į Pasvalį ir atgal. 1933 m. duomenimis iš Panevėžio vyko autobusai į Kauną, Kėdainius, Biržus, Krekenavą, Ukmergę. Lengvasis automobilis vyko į Pasvalį. 1934 m. spaudos duomenimis autobusas iš Panevėžio į Kauną išvykdavo 5 valandą ir vykdavo per Raguvą. Kitas autobusas tokiu pat laiku išvykdavo į Kauną per Naumiestį. Kelionė kainavo 8 litus. Į Biržus iš Panevėžio išvykdavo 15 valandą. Kaina 6 litai. Į Anykščius išvykdavo 16 valandą. Kelionės kaina 3,50 Lt. Į Kupiškį išvykdavo 16.30 val. Kelionės kaina 3 litai. Į Rokiškį vykdavo nekasdien 16 valandą. Kelionės kaina 5 litai. 1937 m. spaudos duomenimis autobusas iš Kauno į Panevėžį išvykdavo 7 valandą ir grįždavo 15.30 val. 1937 m. duomenimis autobuso bilietas nuo Panevėžio iki Ramygalos kainavo 1,80 Lt. Tokia kaina žmonės buvo patenkinti. Iš Biržų autobusas išvykdavo 6 valandą ryto. Į Biržus grįždavo 18 val. vakare. Žiemos metu autobusų maršrutai buvo nuostolingi. Keliai tapdavo sunkiai išvažiuojami. Kelių valymas reikalavo papildomų išlaidų. 1938 m. autobusai iš Panevėžio vyko į Kauną, Biržus, Rokiškį ir Pasvalį. Dideli konkurentai autobusams buvo traukiniai. Stambesnės įmonės turėjo savo transporto priemones. Akcinė bendrovė „Kalnapilis“ turėjo automobilį mediniais stipinais. Savo automobilį turėjo „Panevėžio maistas“ ir kitos įmonės.

1940 m. antroje pusėje Panevėžio mieste buvo šie autobusų maršrutai: Laisvės aikštė–Geležinkelio stotis (kaina 4 rubliai); Ramygalos gatvė–Geležinkelio stotis (kaina 6 rubliai); Senamiestis–Geležinkelio stotis (kaina 5 rubliai); Pajuostis–Geležinkelio stotis (kaina 10 rublių); Pajuostis–Laisvės aikštė (kaina 6 rubliai); Laisvės aikštė–Berčiūnai (kaina 14 rublių).

1947 m. Panevėžio mieste atnaujintas miesto transporto eismas. 1948 m. Panevėžio mieste buvo šie maršrutai: Stotis–Stetiškių gatvė; Cukraus fabrikas–Velžio kelias. Važinėjo 18 vietų autobusai. Remiantis kitais duomenimis – tik 16 vietų autobusai. 1949 m. Panevėžio mieste pradėjo važinėti pirmi taksi „Pobiedos“. 1950 m. paleisti tarpmiestiniai maršrutai į Kauną, Biržus ir Ukmergę. Pirma ATI įkurta 1953 metais, o antra – 1954 metais. 1962 m. Panevėžio mieste buvo 1 515 mašinų. Privatininkai turėjo 549 lengvąsias mašinas. 1967 m. valstybinės įmonės Panevėžio mieste turėjo 1 801 mašiną, o privatininkai 903 mašinas. Automobilių skaičius mieste augo.

Nuotraukos:
1. Akcinės bendrovės „Panevėžio maistas“ automobilis.
2. Panevėžio kalėjimo automobilis su vairuotoju.
3. Autobuso reklaminis lapukas.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas