Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, išradėjais. Pirmūnų patirtį buvo siekiama perduoti atsiliekantiems.
Sovietų Sąjungoje socialistinio lenktyniavimo formos keitėsi pagal kiekvieno visuomenės raidos etapo uždavinius. Pirmaisiais sovietų valdžios metais socialistinis lenktyniavimas vyko „komunistinių talkų“ forma. Kitas socialistinio lenktyniavimo etapas buvo „spartuoliškumas“.
SSRS siekiant įvykdyti IX penkmečio (1971–1975) uždavinius – paplito asmeninių ir kolektyvinių socialistinių įsipareigojimų iniciatyvos. Pradėta rungtyniauti dėl geros gaminių kokybės, didesnio darbo našumo. Viršyti darbo planus buvo raginama artėjant sovietinėms šventėms, komunistų partijos suvažiavimams, rinkimams į valdžią. Buvo pabrėžiama, kad tas progas darbo žmonės ruošiasi atžymėti naujais pasiekimais darbe. Teigta, kad „didžiulė liaudies masių energija ir iniciatyva, nukreipta socialistinio lenktyniavimo linkme, padeda sėkmingai vystyti partijos ir vyriausybės iškeltus uždavinius, Tarybų šalies galios stiprinimo“.
1955 m. Panevėžyje veikė šešios stambios pramonės įmonės ir daugiau kaip 20 dirbtuvių. Visose jose buvo organizuojamas socialistinis lenktyniavimas. Partinių organizatorių spaudžiami darbininkai privalėjo pasirašyti lenktyniavimo sutartis, nors buvo sudaromas įspūdis, jog tai pačių darbininkų iniciatyva.
Miesto laikraštyje atspausdintame straipsnelyje buvo konstatuojama, kad Panevėžio garvežių mechaninio cecho profsąjungos organizatorius dažnai gauna cecho darbininkų asmenines paraiškas, kuriose įsipareigojama vykdyti socialistinį lenktyniavimą. Toliau tęsiama – „ypatingą dėmesį savo įsipareigojimuose cecho darbininkai skiria ne vien darbo našumo pakėlimui, bet ir spalvotųjų metalų taupymui bei racionalizatorinių pasiūlymų pateikimui. Štai komjaunuolis tekintojas drg. Sasmilis jau pradėjo spalvotojo metalo taupymą ir metalo laužo rinkimą. Iki gegužės pirmosios jis pasižadėjo sutaupyti 50 kg. spalvotojo metalo ir surinkti 200 kg. metalo laužo. Jaunasis tekintojas Sasmilis ryžtingai lenktyniauja už garbę įsigyti pereinamąją raudonąją vėliavėlę, kuri dabartiniu metu stovi ant geriausio tekintojo Lebedevo staklių. Savo dienines užduotis jis nuolat įvykdo iki 140 ir daugiau procentų.“
Analogiškai teigta, kad Panevėžio mėsos kombinato dešrų ir rūkytų gaminių cecho dirbantieji „įsipareigojo iki tarptautinės moters dienos kovo 8-osios baigti penkmečio plano vykdymą o iki 15-ųjų Tarybų Lietuvos įkūrimo metinių pagaminti 600 tonų puikios kokybės viršplaninės produkcijos. Kombinate vyksta socialistinis lenktyniavimas atskirų cecho brigadų tarpe.“
Šioje srityje nuo miesto pramonės įmonių dirbančiųjų neatsilikdavo ir rajono kolūkių žemdirbiai. Buvo ir kritikos: „Tenka atžymėti, kad padidėjęs ikirinkiminis masių politinis gamybinis aktyvumas dar nėra pakankamai išnaudojamas. Kai kuriose miesto įmonėse bei rajone esančiuose kolūkiuose dar nepradėtas prisiimtų socialistinių įsipareigojimų vykdymas baigti penkmečio plano vykdymą anksčiau nustatyto laiko“. Partinės ir profsąjunginės organizacijos buvo raginamos sustiprinti vadovavimą socialistiniam lenktyniavimui – „paruošti naujas darbo dovanas rinkimų garbei“.
Nuotraukoje – Panevėžio rajono „Tiesos“ kolūkio pirmininkui, LSSR nusipelniusiam žemės ūkio darbuotojui, socialistinio darbo didvyriui, SSRS AT deputatui Albertui Meilui (kairėje) įteikiama raudonoji vėliava.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
