Stasys Balčas

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai (LŪS), įėjusiai į Krikščionių Demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1884 m. Panevėžio apskrityje, Panendrės vienkiemyje.

Mirė: 1963 07 06 Panevėžyje. Palaidotas  Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Išsilavinimas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1919 01 01 savo vienkiemyje Panendrėje suorganizavo ir apginklavo Panevėžio srities apsaugos būrį, vėliau peraugusį į Panevėžio batalioną, paskui į 4 pėstininkų pulką. Stojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, telkė Panevėžio ir Kėdainių apskričių savanorius, dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ties Šėta, Šeduva ir Panevėžiu. Jis buvo Panevėžio srities apsaugos būrio, vėliau bataliono Rikiuotės skyriaus vedėjas. Įsteigė ūkininkų būrelį. 1918 m. buvo išrinktas Panevėžio apskrities komiteto pirmininku. Suorganizavo miliciją mieste ir apskrityje. Nuo 1919 m. pabaigos dirbo anglų kalbos vertėju Generaliniame štabe prie Lietuvos Vyriausybės. 1920 01 07 savo noru pasitraukė iš kariuomenės, tačiau liko laisvai samdomas Krašto apsaugos ministerijos kanceliarijos raštvedys. 1922 m. buvo išrinktas į I (1922–1923) Seimą. 1923 m. buvo Panevėžio Ūkininkų sąjungos banko direktoriumi ir valsčiaus tarybos nariu. Dalyvavo labdaros organizacijų, chorų, dramos būrelių veikloje. 1926 m. priklausė iniciatyvinei grupei, kuri rūpinosi Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungos steigimu. 1928 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu. 1941 m. okupacinės sovietų valdžios buvo įkalintas Panevėžio kalėjime. 1949 03 25 su šeima buvo ištremtas į Sibirą. 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Rašytinis palikimas. „Panendrės bitininko“ slapyvardžiu rašė eilėraščius ir korespondencijas į „Šaltinį“ ir „Vienybę“. 1913 m. Tilžėje buvo  išleista jo poema „Lukšto ežeras“.

Kipras Bielinis

Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1883 09 23 Biržų apskrityje, Radviliškio valsčiuje, Purviškių vienkiemyje.

Mirė: 1965 12 07 Niujorke. 1996 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Išsilavinimas. Mokslus pradėjo pas daraktorių Laduką, vėliau mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje, Rygos gimnazijoje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Visą savo gyvenimą užsiėmė politine veikla, kurį laiką dirbo valdininku. 1902 m. įsitraukė į socialdemokratų veiklą ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Kartu su kitais vadovavo lietuvių darbininkų socialdemokratų veiklai Rygoje. Aktyviai reiškėsi revoliuciniuose 1905–1906 m. įvykiuose Lietuvoje. 1905 03 10 Kupiškyje surengtame pirmame viešame politiniame mitinge Lietuvoje sakė kalbą, nukreiptą prieš caro valdžią. 1905 m. kalbėjo 30-tyje tokių mitingų. 1917 m. gyvendamas Maskvoje, priklausė Maskvos lietuvių socialdemokratų organizacijai. 1918 m. įsitraukė į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą Lietuvoje. 1918 m. prisidėjo organizuojant savivaldybes Šiaulių apskrityje. 1919 m. padėjo atkurti Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Iki 1920 m. gegužės mėn. dirbo Šiaulių miesto ir apskrities savivaldos institucijose. Buvo išrinktas į II (1923–1926) ir  III (1926–1927) Seimus. Abiejuose priklausė LSDP frakcijai. Aktyviai dalyvavo neparlamentinėje LSDP veikloje. Buvo vienas iš partijos lyderių. 1926 m. buvo Kauno ligonių kasų valdybos pirmininku. Dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Buvo „Paramos“ kooperatyvo, „Kultūros“ bendrovės valdybų nariu. 1941 m. dalyvavo antinaciniame pasipriešinime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvyko į JAV.  Aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, spaudoje. Įkūrė Amerikos lietuvių socialdemokratų sąjungos Literatūros fondą.

Rašytinis palikimas. Reiškėsi kaip publicistas, rašydamas į užsienyje leidžiamą LSDP laikraštį  „Darbininkų balsas“. 1921–1923 m. dirbo LSDP laikraščio „Socialdemokratas“ redaktoriumi. Vėliau buvo nuolatinis šio laikraščio bendradarbis. Bendradarbiavo „Kultūros“, „Minties“, „Naujosios gadynės“ žurnaluose. Bendradarbiavo lietuvių emigrantų socialdemokratinėje spaudoje. Beveik 2 metus dirbo „Keleivio“ administracijoje. Dar tarpukariu išleidęs pirmą atsiminimų knygą „Dėl ateities“ (1927–1928), emigracijoje parašė dar tris atsiminimų knygas: „Dienojant“ (1958), „Penktieji metai“ (1959), „Gana to jungo“ (1971). Taip pat parašė knygą „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Sąjunga“ (1963). Rašė ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) istoriją, kurios pirmuosius skyrius pavadinimu „Mūsų praeitis 1896–1948 m. (Lietuvos socialdemokratų partijos veiklos duomenys)“ publikavo 1947–1948 m. Vokietijoje leistame „Jaunajame Socialdemokrate“.

Kazimieras Bizauskas

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai,   įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 03 10). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1893 02 14 Kuldingos apskrityje, Pavilosto kaime (Latvija).

Mirė: 1941 06 26 sušaudytas Bigosove, Baltarusijoje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Išsilavinimas. Mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje, Šveicarijoje, Vilniuje. 1913 m. baigė Kauno gimnaziją. Nuo 1913 m. studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete, bet studijų nebaigė.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1914 m. buvo „Rygos balso“ redaktoriumi.  Nuo 1915 09 01 mokytojavo Panevėžio lietuvių gimnazijoje, buvo miesto valdybos narys. 1917 09 18–22 dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. 1918 m. buvo išrinktas Lietuvos Tarybos generaliniu sekretoriumi. Nuo 1918 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) narys, partijos Centro komiteto narys. Lietuvos Nepriklausomybės akto 1918 02 16 signataras. 1919 m. buvo vienas iš Lietuvos ūkio banko steigėjų. VI Kazio Griniaus (1920 06 19–1922 02 02) ministrų kabinete ėjo Švietimo ministro pareigas. 1922 03 10 Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė. Dirbo diplomatinį darbą: 1922 03 30 paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane, 1923 11 24 – JAV, 1927 09 01 – Latvijoje, 1928 05 16 – Didžiojoje Britanijoje, 1930 10 14 – Olandijoje. Nuo 1931 10 01 dirbo Užsienio reikalų ministerijoje įgaliotuoju ministru, Teisių ir administracijos departamento direktoriumi. XX Jono Černiaus (1929 03 28–1939 11 21) ir XXI Antano Merkio (1939 11 21–1940 06 15) Ministrų kabinetuose buvo ministro pirmininko pavaduotoju, įgaliotuoju ministru Vilniuje. 1940 11 buvo sovietinių represinių organų suimtas savo ūkyje Žirnojuose, Ukmergės apskrityje. Kalintas Kaune.

Rašytinis palikimas. Vertė grožinę literatūrą iš lenkų ir kitų kalbų, parašė originalių kūrinių. Bendradarbiavo „Draugijoje“, „Ateityje“, „Šaltinyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“. Pasirašinėjo B. Kasaičio ir kt. slapyvardžiais.

Jurgis Daukšys

Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922  11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1888 m. Šiaulių valsčiuje, Žvirblėnų kaime.

Mirė: 1932 10 14. Palaidotas Šiaulių senosios miesto kapinėse.

Išsilavinimas. Baigta pradinė mokykla.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Prieš išrenkamas į Steigiamąjį Seimą buvo žemės ūkio darbininku. Buvo I (1922–1923) Seimo nariu, išrinktas į II (1923–1926) Seimą. 1923 01 18–1923 07 20  dirbo savaitraščio „Socialdemokratas“ redaktoriumi.

Jurgis Deksnys

Priklausė Lietuvos darbo federacijai (LDF). Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 04 05). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1872 m. Šiauliuose.

Mirė: mirties data nežinoma.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1921 04 05 Seimo nario mandato atsisakė.

Naftalis Fridmanas

Priklausė Žydų frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 05 05). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1863 m. Šiaulių apskrityje, Kražių valsčiuje, Juodžių kaime.

Mirė: 1921 05 05 Berlyne. Palaidotas Panevėžyje.

Išsilavinimas. 1883 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universitetą. 1887 m. baigė teisės studijas ir įgijo teisės kandidato laipsnį.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1888 m. persikėlė gyventi į Panevėžį, kur buvo paskirtas prisiekusiojo advokato padėjėju, vertėsi advokatūros praktika. Aktyviai dalyvavo Panevėžio miesto dūmos bei žydų draugijų veikloje. Iki 1904 m. buvo Panevėžio miesto valdybos narys. 1907 m. išrinktas į III Rusijos dūmą, nuo 1912 m. IV dūmos narys. 1917 m. dirbo Rusijos laikinojoje vyriausybėje, Teisingumo ministerijos taryboje, taip pat buvo Peterburge susibūrusio komiteto Lietuvai valdyti pirmininko pavaduotoju. 1920 m. buvo įtrauktas į Kauno apygardos teismo prisiekusiųjų advokatų sąrašą.

Petras Jočys

Priklausė Lietuvos darbo federacijai (LDF), įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1894 09 14 Ukmergės apskrityje, Šešuolių valsčiuje, Jusiškių kaime.

Mirė: mirė 1970 01 30 JAV.

Išsilavinimas. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1915 m. baigė „Saulės“ kursus Vilniuje. I pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi į Voronežą perkeltoje Vilkaviškio gimnazijoje. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Mokydamasis Voroneže aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, vadovavo kuopai, kuri rūpinosi tremtiniais. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Nepriklausomybės kovų metais aktyviai dalyvavo steigiant šaulių būrius. 1919 m. buvo Šiaulių apskrities viršininko padėjėju.  1920–1934 m.  buvo Lietuvos darbo federacijos (LDF) valdybos nariu. Buvo išrinktas į I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimus. Keletą metų dirbo Lietuvos darbo federacijos leidinio „Darbininkas“ atsakinguoju, o 1928 m. ir oficialiuoju redaktoriumi. 1933–1944 m. dirbdamas teisėju Alytuje ir Utenoje, skaitė švietėjiškas paskaitas. Populiariausia paskaita buvo „Dešimt dievo įsakymų ir Baudžiamasis statutas“. 1940 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu. 1940 07 12 sovietų okupantų buvo suimtas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. persikėlė į JAV.

Rašytinis palikimas. Už feljetoną „Auganistanas“ 1929 03 13–1929 06 26 buvo kalinamas Varnių koncentracijos stovykloje.

Kazimieras Jokantas

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS), įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė:  1880 10 23 Panevėžio apskrityje, Kupiškio valsčiuje, Valiukiškio vienkiemyje.

Mirė: sušaudytas 1942 08 25 Sverdlovsko kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma.

Išsilavinimas. 1894–1896 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1899–1902 m. mokėsi Talino II-oje gimnazijoje. 1902–1908 m. studijavo Tartu universiteto Medicinos fakultete.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1909 m. vertėsi gydytojo praktika Šakiuose, Seinuose. 1909–1918 m. dirbo Kalvarijos šv. Jurgio ligoninės gydytoju. 1917 09 18–22 dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo vienas iš jos organizatorių. 1918–1920 m. dirbo Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi.  Buvo I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimo nariu. XI Vytauto Petrulio (1925 02 04–1925 09 25) ir XII Leono Bistro (1925 09 25–1926 06 15) ministrų kabinetuose buvo  švietimo ministru. 1927 m. dirbo „Lietuvos“ vyriausiuoju redaktoriumi, priklausė banko Revizijos komisijai. 1927 m. rudenį buvo paskirtas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktoriumi. 1928 m. tapo ūkininkų partijos nariu. Priklausė Lietuvių katalikų mokslo akademijai. XXI Antano Merkio (1939 11 21–1940 06 17) ministrų kabinete vėl buvo švietimo ministru. 1941 06 14 sovietų suimtas ir išvežtas į Sosvos (Sverdlovsko srityje) lagerį.

Rašytinis palikimas. „Kazio Miškonio“ slapyvardžiu rašė straipsnius „Varpe“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Šaltinyje“, „Laisvėje“, „Lietuvoje“, „Lietuvos aide“, „Ūkininke“, „Lietuvos mokykloje“. Iš užsienio kalbų išvertė populiarius straipsnius „Urvinis žmogus“, „Koralai ir žmonės“, „Gamtamokslis“ (1 dalį), „Iš gyvulių gyvenimo“, „Šimtas apsakymėlių“ ir kitus. Parašė knygeles „Džiova ir jos priežastys“, „Žmogaus amžiaus ilgumas“, „Broliai Juškevičiai“. Parašė „Lotynų kalbos vadovėlį, kurį išleido 1920 m. ir 1922 m. Parengė ir 1936 m. išleido „Lotyniškai lietuvišką žodyną“. Parašė 2 dalių atsiminimus apie Seimų laikus, tačiau išleisti nespėjo.

Mykolas Jeronimas Krupavičius

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) apygardoje.

Gimė: 1885 10 01  Marijampolės apskrityje, Balbieriškyje.

Mirė: 1970 12 04 Čikagoje. 2006 10 23 palaikai perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Išsilavinimas. 1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą. 1905 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. 1908–1913 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje. 1913–1917 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1927–1929 m. studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką Prancūzijos katalikiškuose Lilio ir Tulūzos universitetuose.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Kaip publicistas ir visuomenės veikėjas nuo 1905 m. bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Šaltinyje“, „Vade“, „Lietuvių balse“, „Tėvynės sarge“, „Tiesos karde“,  „Draugijoje“, „Vadove“ ir kituose katalikiškuose laikraščiuose.  Studijuodamas Peterburge įsitraukė į lietuvių bendruomenės visuomeninę veiklą, buvo vienu Lietuvos krikščionių demokratų partijos, jos programos kūrėjų. Suorganizavo Katalikų veikimo centrą. 1917 m. įšventintas kunigu. 1918–1919 m. leido lietuvių krikščionių demokratų partijos laikraštį „Laisvoji Lietuva“, buvo jo redaktorius.  Nuo 1919 m. dirbo prie Valstybės tarybos, tarnavo Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijose. 1919–1923 m., 1926–1927 m. buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininku. Buvo I (1922–1923), II (1923–1926) ir III Seimo (1926–1927) nariu. 1927–1929 m. buvo žurnalo „Krikščionis demokratas“  redaktoriumi. 1930–1935 m. ėjo Garliavos vikaro pareigas. 1931–1933 m. buvo Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi, 1933–1935 m. – Veiverių klebonu. 1935–1942 m. buvo Kalvarijos klebonu, Kalvarijos dekanato dekanu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1948 11 13 pakeltas prelatu. 1957 m. persikėlė į JAV.

Rašytinis palikimas. Paliko gausų mokslinį, literatūrinį, publicistinį rašytinį palikimą. Parašė 15 knygų, iš kurių svarbesnės: „Apie dūšią“ (1911), „Apie žmogaus sutvėrimą“ (1913), „Mūsų keliai“ (1921), „Krikščioniškoji demokratija“ (1948), „Lietuviškoji išeivija“ (1959), „Atsiminimai“ (1972), „Visuomeniniai klausimai“ (1983).

Jonas Masiulis

Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1920 07 06). Seimo mandato atsisakė. Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1870 m. Rusijos Samaros gubernijos, Čiornaja Padina kaime.

Mirė: 1942 m. Karagandos srityje (Kazachija).

Išsilavinimas. 1884–1889 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Baigė agronomijos mokslus.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1907 m. buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. Vilniuje įkūrė „Rūtos“ draugiją, 1909 m. buvo jos pirmininku. 1919 m. išrinktas į Kauno miesto valdybą. Nuo 1920 m. dalyvavo žemės ūkio draugijų veikloje. 1920 07 06 atsisakė Steigiamojo Seimo nario mandato. 1922 m. įsteigė žemės ūkio draugijų sąjungą. Visuomeniniais ir ekonominiais klausimais rašė į „Viltį“, „Žemdirbį“, „Žemę“. Nuo 1923 m. priklausė Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai, buvo jos pirmininkas, direktorius. Dirbo Žemės ūkio rūmų valdyboje. Buvo Lietuvos banko valdybos narys. Prisidėjo steigiant akcines bendroves „Maistas“, „Žalgiris“. Buvo Lietuvos agronomų sąjungos narys.

Antanas Matulaitis

Priklausė Lietuvos darbo federacijos (LDF) frakcijai (frakcijos pirmininkas), įėjusiai į Krikščionių demokratų bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 01 17). Nors mirė anksčiau – 1920 11 21, tačiau jo, kaip Seimo nario, įgaliojimai formaliai nutrūko tik 1921 01 17, kai vėl ėmė posėdžiauti Seimas. Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1895 12 27 Marijampolės apskrityje, Liudvinavo valsčiuje, Netičkampio kaime.

Mirė: 1920 11 21 Alytuje. Palaidotas Marijampolės kapinėse.

Išsilavinimas. Iki 1914 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1918 m. baigė Martyno Yčo berniukų gimnaziją Voroneže. 1919 06 15 – 12 16 mokėsi Karo mokykloje Kaune (baigė II laidą).

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1917 m. birželio mėn. išrinktas Rusijos lietuvių ateitininkų valdybos pirmininku. 1918 m.  Marijampolėje įsitraukė į darbininkų ir moksleivių organizacijų veiklą. 1918 m. tapo Marijampolės miesto laikinosios Tarybos nariu. Iki 1919 m. birželio mėn. dirbo Kauno Spaudos biure, kuris veikė prie dienraščio „Lietuva“ redakcijos. 1920 01 – 05 15 buvo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kultūros ir švietimo sekcijos vedėjas.

Rašytinis palikimas. Bendradarbiavo leidiniuose „Darbininkas“, „Laisvė“.

Vincentas Mieleška

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1893 01 08 Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, Paliepių kaime.

Mirė: 1963 03 05 Kaune.

Išsilavinimas. 1910 m. baigė Šv. Kotrynos bažnyčios gimnaziją Peterburge. 1910–1915 m. mokėsi Mogiliovo dvasinėje seminarijoje, 1915–1918 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1915 m. įšventintas kunigu. 1918 m. įgijo kanonų teisės kandidato laipsnį.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1917 m. dalyvavo Peterburge vykusiame lietuvių seime. Rusijoje dirbo lietuvių karo pabėgėlių organizacijose. 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje, buvo Šv. Stanislovo bažnyčios vikaru, „Saulės“ vakarinių kursų tikybos mokytoju, nuo 1919 m. Panevėžio lenkų gimnazijos kapelionu. 1920 m. įstojo į  Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP), buvo šios partijos Panevėžio skyriaus pirmininku. Buvo I (1922–1923) ir II (1923–1926) Seimų nariu. Vėliau Lietuvos politiniame gyvenime aktyviau nedalyvavo. Vadovavo Šv. Juozapo darbininkų ir Lietuvos „Caritas“ draugijoms, buvo Katalikų veikimo centro pirmininku. 1922–1946 m. buvo Kauno šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčios klebonu. 1946 m. sovietų suimtas, nuteistas 10 metų kalėti Karagandos pataisos darbų lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1956–1963 m. klebonavo šv. Kryžiaus bažnyčioje.

Antanas Milčius

Priklausė Lietuvos darbo federacijos (LDF) frakcijai, įėjusiai į Krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1895 07 02 Kaune.

Mirė: JAV, mirties data nežinoma.

Išsilavinimas. Baigė Aleksoto liaudies mokyklą. 1906–1914 m. mokėsi Kauno gimnazijoje. 1914 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1922–1926 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, 1926 m. apgynė teisės daktaro laipsnį.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Dalyvavo 1917 m. sušauktame lietuvių seime Peterburge. 1919 m. dirbo Kauno apygardos teisme valstybės gynėjo padėjėju. 1920 m. buvo vienas iš Lietuvos teisininkų draugijos steigėjų.  Bendradarbiavo spaudoje. 1926 m. buvo išrinktas Lietuvos mažažemių ir naujakurių sąjungos centro valdybos nariu. Buvo išrinktas III Seimo (1926–1927) nariu. 1926–1928 m. ėjo valstybės kontrolieriaus pareigas. 1934 m. išstojo iš Lietuvos darbo federacijos (LDF), nes pasikeitė šios organizacijos vadovai ir veiklos pobūdis, ji buvo pervadinta Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.

Gabrielė Petkevičaitė

Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narė (1920 05 15–1920 09 15). Išrinkta V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1861 03 31 Panevėžio apskrityje, Smilgių valsčiuje, Puziniškio dvare.

Mirė: 1943 06 14 Panevėžyje.

Išsilavinimas. 1866–1868 m. privačiai mokėsi pas Lauryną Ivinskį. 1873–1878 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1886 m. Tiškevičiaus dvare Deltuvoje baigė bitininkystės kursus.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Baigusi mokslus, dirbo vaistinėje. 1894 m. įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams remti. 1899 m. padėjo organizuojant pirmąjį lietuvių spektaklį Palangoje – Keturakio „Amerika pirtyje“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame kalbėdama gynė Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. 1907 m. buvo Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininke. Jame skaitė pranešimą „Inteligenčių moterų priedermės sulig naujos kartos“. 1908 m. dalyvavo I visos Rusijos moterų suvažiavime ir skaitė pranešimą „Moteris lietuvių šeimoje ir draugijoje“. Jame pateikė pirmąją argumentuotą ir paremtą skaičiais sociologinę lietuvių moterų gyvenimo ir padėties analizę. 1907–1909 m. aktyviai dalyvavo organizacinėje veikloje dėl moterų teisių. Kartu su Mykolu Biržiška redagavo „Vilniaus žinias“. 1909–1914 m. dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, redagavo „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“. I pasaulinio karo metais dirbo felčere. 1919–1924 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje. Gimnazijoje dėstė vokiečių, vėliau lietuvių kalbą ir pasaulinę literatūrą. Dalyvavo Panevėžio visuomeniniame gyvenime. Buvo Kalinių globos draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė, miesto švietimo komisijų narė, dalyvavo „Žiburėlio“ veikloje. 1920 09 15 savo noru pasitraukė iš Steigiamojo Seimo ir nuo politinės veiklos nutolo. Buvo išrinkta į I (1922–1923) Seimą, tačiau mandato atsisakė. 1924–1926 m. gyveno Puziniškyje, kur įsteigė kursus apylinkės jaunimui. Nuo 1927 m. gyveno Panevėžyje.

Rašytinis palikimas. Periodiniuose leidiniuose paskelbė virš 300 straipsnių, kuriuose propagavo liaudies švietimą ir kovą dėl moterų teisių. Parašė knygas „Krislai“ (1905), „Karo meto dienoraštis“ (1925–1931), memuarus „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927), romaną „Ad astra“ (1933–1934) ir kitas. Savo raštuose pasirašinėjo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės slapyvardžiu.

Vladas Požėla

Priklausė Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1879 04 09 Šiaulių apskrityje, Žeimio valsčiuje, Steigvilių kaime.

Mirė: 1960 09 21  Adelaidėje, Australijoje.

Išsilavinimas. 1900 m. baigė Mintaujos gimnaziją. 1917 m. baigė Tartu universitetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Dar mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, 1896 m. įsteigė slaptą  draugiją Steigvilių knygoms platinti.  1903 m. Šiauliuose įsitraukė į socialdemokratų partijos veiklą. 1905–1906 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniame judėjime. 1913 m. Rygoje buvo vienas iš laikraščio „Vilnis“ steigėjų. 1917 m. buvo „Tiesos“ laikinasis redaktorius. 1919 m. dirbo Lietuvos laikinojoje revoliucinėje darbininkų ir valstiečių vyriausybėje, tačiau nusivylęs bolševizmo idėjomis grįžo į Kauną. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą, dalyvavo LSDP veikloje. 1922 m. buvo išrinktas į I (1922–1923) Seimą, tačiau tapęs prisiekusiuoju advokatu, iš Seimo pasitraukė 1923 01 12 ir atsidėjo profesinei veiklai. 1922–1941 m. dirbo prisiekusiuoju advokatu. 1932–1941 m. dirbo „Pienocentro“ ir Tarptautinio banko juriskonsultu. 1940 m. buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininku. 1941 m. išvyko į Vokietiją, 1949 m. – į Australiją. 1949–1960 m. dalyvavo Adelaidės lietuvių bendruomenės veikloje.

Rašytinis palikimas. Nuo 1901 m. pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais bendradarbiavo slaptoje lietuviškoje spaudoje. Rašė į „Darbininkų balsą“, „Draugą“, „Naujienas“, „Ūkininką“, „Varpą“, vėliau į „Naująją gadynę“, „Skardą“, „Žariją“, „Vilnį“, „Socialdemokratą“. Parengė ir išleido Lietuvos vyriausiojo tribunolo 1926 m. civilinių kasacinių bylų sprendimų rinkinį (1930), Vyriausiojo tribunolo 1928–1933 m. bylų sprendimų rinkinius bei „Rodyklę Vyriausiojo tribunolo kasacinių sprendimų rinkinių“ (1935). Rašė atsiminimus, kuriais remiantis buvo išleista knyga „Jaunystės atsiminimai“ (1971).

Mykolas Rožanskas

Priklausė Lietuvos darbo federacijos (LDF) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1887 09 14 Utenos apskrityje, Debeikiuose.

Mirė: 1943 03 25 Rešiotų lageryje.

Išsilavinimas. Mokėsi Saulės gimnazijoje Kaune. Baigė mokytojų seminariją.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Iki I pasaulinio karo ir po jo dalyvavo Kriukų, Žeimelio ir Joniškio apylinkių lietuvių kultūrinėje veikloje, vaidino klojimų teatruose, piešė jiems dekoracijas. 1918 m. kartu su kitais kūrė apylinkės miesteliuose lietuvišką vietos valdžią. Stojo savanoriu į Joniškėlio apylinkėse susibūrusį partizanų būrį. 1919 m. dalyvavo Šiaurės Lietuvos partizanų kovose su bolševikais bermontininkais. Pasibaigus seimo kadencijai grįžo į savo ūkį Šiaulių apskrityje. Jackoniuose dalyvavo vietos krikščionių demokratų partijos veikloje. Priklausė ir vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vietos organizacijai. Vėliau suartėjo su tautininkais. Lietuvos Vyriausybės buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Nepriklausomybės medaliais, Lietuvos šaulių sąjungos medaliu. 1941 06 15 buvo ištremtas į Sibirą.

Petras Ruseckas

Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 1–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1883 08 02 Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiuje, Baubliškių vienkiemyje.

Mirė: 1945 12 08 Kazachstane.

Išsilavinimas. Nuo 1900 m. augo ir mokėsi Odesoje. I pasaulinio karo metais baigė karo mokyklą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1901–1904 m. Odesoje, dirbdamas „Rūtos“ draugijoje, įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą. Organizavo lietuviškos spaudos užsakymus, platinimą, saugojimą. Nuo 1903 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje: „Vienybėje lietuvninkų“, „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvyje“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos aide“, „Lietuvoje“ ir kituose. 1905 m. apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) veiklą. Nuo 1908 m. redagavo „Lietuvos ūkininką“. Nuo 1918 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanoriu, Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus viršininku. Dirbdamas Generalinio štabo Literatūros dalyje prisidėjo rašant atsišaukimus dėl savanorių šaukimo, rengiant pirmuosius kariuomenės statutus, rūpinosi laikraščio kariams redagavimu ir leidimu. 1919 m. organizavo laikraščio „Kariškių žodis“ leidimą. 1922 m., baigęs parlamentaro darbą, grįžo  į kariuomenę. 1922–1925 m. dirbo „Kario“ redaktoriumi. 1926 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) valdybai. 1933 m. priklausė Kauno miesto tarybai. 1939 m. Kaune įsteigtė savaitraštį „Spinduliai“, buvo jo redaktorius ir leidėjas. Bendradarbiavo „Trimite“, „Mūsų žinyne“, „Klaipėdos žiniose“, „Karde“, „Varpe“ (1926, 1932), „Mūsų Vilniuje“, „Kultūroje“, „Tautos kelyje“, „Bangose“, „Savivaldybėje“, „Literatūros naujienose“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. 1941–1944 m. dirbo antikvariato knygyne. 1944 12 14 buvo suimtas. 1945 08 07 išvežtas į Karlago lagerį Karagandos srityje (Kazachija).

Rašytinis palikimas. Parašė, sudarė, suredagavo 50 knygų ir knygelių, paskelbė per 1 000 publikacijų periodikoje ir atskirais leidiniais. Parengė atsiminimų knygas: „Knygnešys“ (1926–1928), „Baudžiava“ (1936), „Savanorių žygiai“ (1937), „Lietuva Didžiajame kare“ (1939). Atsiminimais paremta jo novelių knyga „Išniekintos vėliavos“ (1935). Parengė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) įstatus. Išleido liaudininkų ideologiją atskleidžiančius agitacinius leidinius: „Mūsų nepriklausomybės šmeižikams“ (1920), „Ką mes turime žinoti rinkdami į seimą“ (1922).

Vladas Sirutavičius

Priklausė Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 01 17). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. 1921 01 12 iš Seimo pasitraukė.

Gimė: 1877 04 05 Šiaulių apskrityje, Tryškių valsčiuje, Kairiškių kaime.

Mirė: 1967 07 12 Bostone, JAV.

Išsilavinimas. 1865 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1896 m. pradėjo studijas Peterburgo universitete. 1905 m. baigė Peterburgo technologijos institutą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1898 m. įstojo į  Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), nuo 1900 m. buvo LSDP Centro komiteto narys. Nuo pirmųjų studijų metų įsitraukė į slaptųjų lietuvių studentų draugijų veiklą. Nuo 1905 m. dirbo Vilniaus technikos biure, kur projektavo fabrikų ir elektros jėgainių statinius. Po 1907 m. iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė. 1910 m. parengė Kairiškių kartono fabriko projektą ir įsteigė bendrovę jam statyti. I pasaulinio karo metais dirbo Rusijoje inžinieriumi. Nuo 1918 m. įsitraukė į savivaldos institucijų kūrimą  Šiaulių apskrityje. 1919 m. prisidėjo atkuriant LSDP. Pasitraukęs iš Steigiamojo Seimo, atsidėjo ūkinei veiklai. Nuo 1921 m. aktyviai įsitraukė į pramonės vystymą Šiaulių mieste, dalyvavo ūkinių organizacijų veikloje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. atvyko į JAV. Dalyvavo JAV LSDP veikloje, bendradarbiavo laikraštyje „Darbas“.

Rašytinis palikimas. Rašė į „Varpą“, „Darbininkų balsą“. 1899–1901 m. parengė tris brošiūras: „Trumpa istorija Didžiosios prancuzų revoliucijos“, „Ar dabar yra baudžiava“, „Kas iš ko gyvena“.

Emilija Spudaitė-Gvildienė

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai,  įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narė (1920 05 15–1922 11 13). Išrinkta V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1887 09 13 Šiaulių apskrityje, Klovainių valsčiuje, Topeliškių vienkiemyje.

Mirė: 1965 07 02. Palaidota Kaune, Panemunės kapinėse.

Išsilavinimas. 1902 m. baigė Rygos miesto mokyklą. 1908 m. baigė Rygos Krotovos gimnaziją.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1909 m. pabaigoje persikėlė į Lietuvą, mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje, Degučiuose. 1915–1917 m. dirbo Maskvos lietuvių mokyklos mokytoja. 1918 m. grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Pakruojo dviklasėje mokykloje, Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje. Aktyviai dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje. Pakruojyje ir Šeduvoje įsteigė Katalikių moterų draugijos skyrius. Buvo I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimų narė. 1927–1928 m. buvo Lietuvių katalikių moterų draugijos valdybos pirmininkė. 1929–1959 m. mokytojavo Balbieriškio, Kalvių, Kauno mokyklose.

Povilas Spudas

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų frakciją. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15 – 1922 11 13). Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1896 01 13 Šiaulių apskrityje, Linkuvos valsčiuje, Gataučių kaime.

Mirė: 1944 08 07 tremtyje Pavlovkoje, Šiaurės Urale.

Išsilavinimas. 1907–1915 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1915–1920 m. mokytojavo Linkuvos pradžios mokykloje, 1918 m. tapusioje progimnazija. 1917 m. kartu su kitais Linkuvoje įsteigė „Vyturio“ draugiją, kuri rūpinosi visuomenės auklėjimu, rengė vakarėlius, vaidinimus, paskaitas. 1919 m. priklausė Joniškėlio apskrities Linkuvos partizanų būriui ir dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę. 1922 m. dirbo mokytoju Kauno 1-ojoje gimnazijoje, vėliau tapusioje „Aušros“ berniukų gimnazija. Priklausė Lietuvių mokytojų sąjungai, Vilniaus vadavimo sąjungai, Skautams remti draugijai. 1928 m. Švietimo ministerijos teikimu apdovanotas Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1935 m. apdovanotas antruoju Nepriklausomybės 10-mečio medaliu už kovinius nuopelnus ir Vytauto Didžiojo ordino medaliu. 1938 02 16 gavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną. Sovietų okupacijos metais buvo atleistas iš mokytojo ir administracinių pareigų mokykloje. 1941 06 14 suimtas ir ištremtas į Sverdlovsko sritį.

Pranas Šemiotas

Priklausė Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13).  Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1896 m. Šiaulių apskrityje, Ginkūnų dvare.

Mirė: 1975 m. Šiauliuose.

Išsilavinimas. Baigė Šiaulių pradinę mokyklą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1919 m. įsitraukė į socialdemokratinę veiklą. 1925–1931 m. buvo Šiaulių savivaldybės tarybos nariu. Profesija – kalvis.

Klemensas Vaitiekūnas

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1888 06 15 Šiaulių apskrityje, Joniškio valsčiuje, Vaineikių kaime.

Mirė: žuvo 1943 11 17 Karagandos lageryje.

Išsilavinimas. Pradinį išsilavinimą įgijo latvių liaudies mokykloje. Baigė Mintaujos gimnaziją ir 1910 m. išlaikė brandos egzaminus. Mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau kunigo šventinimų atsisakė. 1917 m. baigė Tartu universiteto medicinos fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1919 m. išrinktas Joniškio valsčiaus tarybos pirmininku. Steigiamojo Seimo kadencijai pasibaigus tarnavo gydytoju Lietuvos kariuomenėje, buvo Šiaulių apskrities gydytojas.

Kazys Venclauskis

Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13).  Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1880 02 27 Telšių apskrityje, Plungės valsčiuje, Juodeikių kaime.

Mirė: 1940 02 24 Šiauliuose. Palaidotas senosiose Talšos kapinėse.

Išsilavinimas. 1898 m. baigė Liepojos gimnaziją. 1903 m. baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1902 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją ir buvo vienas ilgamečių partijos lyderių. Nuo 1908 m. Šiauliuose vertėsi advokato praktika. I pasaulinio karo metais buvo įkūręs šalpos draugiją, išrinktas jos pirmininku. 1918 11 26 išrinktas pirmuoju Šiaulių burmistru (1918 11 26–1919 04 17). 1925 m. išrinktas į Lietuvos advokatų tarybą. Tais pačiais metais Šiauliuose įsteigė „Kultūros“ draugiją (iki jos uždarymo 1929 m. buvo pirmininku). Buvo Šiaulių mecenatas, rėmęs spaudos leidybą, moksleivius, labdaros organizacijas.