Konstantas Bražėnas

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1894 07 25 Utenos apskrityje, Utenos valsčiuje, Vazgelių kaime.

Mirė: 1933 01 06 Jasonių dvare. Palaidotas Utenoje senosiose kapinėse.

Išsilavinimas. 1916 m. baigė Peterburgo gimnaziją prie Šv. Kotrynos bažnyčios, įstojo į Karo medicinos akademiją, kurioje mokėsi iki 1918 m.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1918 m. buvo išrinktas į Utenos apskrities komitetą. Kovų su bolševikais metu, dirbo Utenos ligoninėje, bolševikų atleistas. Išvadavus Uteną iš bolševikų, dirbo Utenos apskrities viršaičio padėjėju, o nuo 1919 12 užėmė viršaičio pareigas. Utenoje aktyviai dirbo „Pavasarininkų“ ir „Saulės“ draugijose. Vėliau dirbo notaru Utenoje. Nuo 1930 m. mokytojavo Panevėžio „Saulės“ gimnazijoje. Dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje.

Juozas Buzelis

Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1888 08 08 Zarasų apskrityje, Dusetų valsčiuje, Sadūnų kaime.

Mirė: 1967 03 08 Vilniuje. Palaidotas Sadūnų kaimo kapinėse, Zarasų rajone.

Išsilavinimas. 1908 m. baigė Mintaujos gimnaziją. 1915 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Mintaujoje priklausė slaptai lietuvių gimnazistų organizacijai, gabeno į Dusetų valsčių nelegalią literatūrą, dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Priklausė „Aušrinės“ organizacijai. I pasauliniam karui prasidėjus buvo Tulos gubernijos ligoninės gydytojas. 1915 m. dirbo Prienų rajono gydytoju, 1916–1918 m. dirbo gydytoju Agluonoje (Latvija), 1918–1919 m. buvo Gelvonų ligoninės vedėju ir Širvintų apskrities gydytoju, 1919–1920 m. – Zarasų apskrities gydytoju. 1919 m. drauge su kitais įsteigė Zarasų progimnaziją, nuo 1919 10 20 buvo jos direktoriumi. Zarasuose įsteigė švietimo ir kultūros draugiją „Akstinas“, buvo jos pirmuoju pirmininku. Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, „Viltyje“, „Aušrinėje“, „Lietuvos žiniose“, „Zarasų krašte“. 1922–1927 m. dirbo Zarasų apskrities gydytoju, nuo 1930 m. – Salako sveikatos centro vedėju. 1931–1933 m. buvo Valstybinės akių ligų ambulatorijos vedėju. Nuo 1951 m. dirbo gydytoju Ukmergėje.

Jonas Galvydis-Bykauskas

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai (LŪS) įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 12 17). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1864 12 03 Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Degėsių kaime.

Mirė: 1943 07 16 Kaune. Palaidotas Raudondvaryje, Kauno rajone.

Išsilavinimas. 1884 m. baigė vidurinę miškininkų mokyklą Lisiny. 1886 m. baigė Peterburgo junkerių mokyklą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1905 m. paskirtas kuopos vadu. 1909 m. baigė kapitonų kursus. Dalyvavo Rusijos-Japonijos ir I pasauliniame karuose. Nuo 1914 m. pulkininkas. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. paskirtas Karo mokyklos viršininku, 1920 m. paskirtas 3 brigados vadu. 1920 04 09–1920 07 07 ėjo Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. 1922 m. paskirtas Karo mokyklos ir Kauno įgulos viršininku. 1926 m. pakeltas į generolus. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Rašytinis palikimas. Karybos teorijos klausimais rašė „Mūsų žinyne“, 1939 m. išleido knygą „Komunizmas Ispanijoje“.

Stasys Gruodis

Priklausė Lietuvos darbo federacijos (LDF) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1896 02 12 Ukmergės apskrityje, Pabaisko valsčiuje, Bogužiškių kaime.

Mirė: 1990 11 01 Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Išsilavinimas. 1911 m. baigė Ukmergės miesto mokyklą. 1916 m. baigė Martyno Yčo vyrų gimnaziją Voroneže. 1916–1918 m. mokėsi Peterburgo karo medicinos akademijoje. 1925 m. baigė Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. 1926 m. studijavo teologiją Vokietijoje, vėliau Olandijoje. 1927 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. 1935 m. apgynė habilitacijos darbą „Negimusios gyvybės panaikinimas“ ir įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Voronežo gimnazijoje įkūrė ateitininkų organizaciją. 1915 m. išleido šapirografuotą laikraštėlį „Inkaras“.  1917 m. dalyvavo Lietuvių seime Peterburge. 1917–1918 m. mokytojavo Peterburgo lietuvių pradžios mokykloje. 1918–1919 m. dėstė lietuvių kalbą Ukmergės gimnazijoje. Įkūrė Ukmergės apskrities krikščionių darbininkų sąjungą ir tapo jos pirmininku. 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1944–1946 m. buvo Kunigų seminarijos rektorius, vėliau – dėstytojas.

Rašytinis palikimas. Parašė knygas: „Negimusios gyvybės panaikinimas teologijos mokslo šviesoje“, „Laikykis įsakymų“, „Nuošalusis Taboras“, „Kelias į šviesą“, „Šviesa iš aukštybių“.

Steponas Kairys

Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijos lyderis. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas IV (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1878 01 02 Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunvėžių kaime.

Mirė: 1964 12 16 JAV. 1996 m. urna su S. Kairio palaikais perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Išsilavinimas. 1886–1887 m. mokėsi Kurklių pradžios mokykloje. 1894 m. baigė Palangos progimnaziją. 1894–1898 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1908 m. baigė  Peterburgo technologijos institutą, gavo inžinieriaus diplomą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1897 m. Šiaulių gimnazijoje įkūrė pirmąją lietuvių mokinių kuopelę. Studijuodamas Peterburge įsitraukė į studentų lietuvių LSDP narių veiklą. 1907 m. dalyvavo II Rusijos Valstybės Dūmoje.  Nuo 1908 m. dirbo tiltų statybos inžinieriumi Petro Vileišio įmonėje Samaroje. Nuo 1912 m. buvo Vilniaus savivaldybės inžinieriumi. 1917 m. išrinktas į Lietuvos tarybą. 1917 m. Vilniuje redagavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) laikraštį „Darbo balsas“. 1918 02 16 Nepriklausomybės Akto signataras. 1918 12 subūrė Utenos apskrities savivaldybę ir buvo jos valdybos pirmininkas. Vėliau dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje. Buvo išrinktas į I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimus. Nuo 1923 m. dėstė Lietuvos universiteto Technikos fakultete. 1929 02 07 už valdžios kritiką laikraštyje „Socialdemokratas“ kaip jo redaktorius buvo dviem savaitėm uždarytas į kalėjimą. 1923–1938 m. dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams Kaune. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo kanalizacijos projektų ekspertas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje.  1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m.  išvyko į JAV. Toliau aktyviai dalyvavo lietuvių politinėje veikloje.

Rašytinis palikimas. 1904 m. „Kugio Mugio“ slapyvardžiu išleido pirmą knygelę „Seniems kanauninkams ir pralotams, klebonams ir jauniems kamendoriams“. 1957 m. išleido atsiminimų knygą „Lietuva budo“. 1964 m. JAV išleista antroji atsiminimų knyga „Tau, Lietuva“.

Vladas Lašas

Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai, bendrame Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijų bloke. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1892 01 03 Rokiškio apskrityje, Paupės vienkiemyje.

Mirė: 1966 01 02 Kaune.

Išsilavinimas. Mokėsi Rokiškio pradinėje mokykloje. 1902–1910 m. mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos katalikų gimnazijoje. 1910–1911 m. Peterburgo universitete studijavo biologiją. 1918 m. baigė studijas Tartu universiteto Medicinos fakultete.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1912 m. dalyvavo Lietuvos demokratų partijos konferencijoje Vilniuje. 1915–1917 m. tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. 1918–1920 m. dirbo gydytoju Rokiškio ligoninėje, ėjo jos vedėjo pareigas, vėliau dirbo  Kauno karo ligoninėje. 1919 m. pradėjo mokslinę karjerą. 1920 m. anketine apklausa ištyrė sanitarinę pradžios mokyklų būklę Rokiškio apskrityje, ir tyrimo duomenis paskelbė „Švietimo darbe“. 1920–1921 m. kėlė profesinę kvalifikaciją Berlyne, Šveicarijoje, Prancūzijoje. 1922 m. buvo išrinktas į I (1922–1923) Seimą.  1921–1941 m. buvo Medicinos draugijos narys ir sekretorius, Gamtininkų draugijos narys. 1926 m. už monografiją „Anafilaksija. Eksperimentiškieji tyrinėjimai“ jam  suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis. 1933–1940 m. dirbo „Lietuviškosios enciklopedijos“ Vyriausiojoje redakcijoje. 1940 m. dirbo AB „Varpas“ valdyboje. 1940–1942 m. buvo  VDU „Medicinos fakulteto darbų“ redaktorius, 1948–1950 m. – Kauno universiteto „Medicinos fakulteto darbų“ atsakingasis redaktorius.

Rašytinis palikimas. Paskelbė virš 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų alergologijos ir mitybos klausimais. Jo straipsniai buvo spausdinami „Medicinoje“, „Farmacijos žiniose“, „Naujojoje mokykloje“, „Lietuvos aide“, „Kultūroje“, VDU „Medicinos fakulteto darbuose“. Išleido šias monografijas: „Vitaminai“ (1929), „Nuostabiai veikiančios žmogaus organizmų liaukos“ (1930), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Endokrininės liaukos“ (1946), „Analizatorių fiziologija“ (1954) ir kitas. Vienas ir su bendraautoriais parašė apie 16 vadovėlių bei mokymo priemonių studentams.

Vincas Meilus

Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) frakcijai, bendrame Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) frakcijų bloke. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1921 11 04). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1887 07 19 Ukmergės apskrityje, Žemaitkiemio valsčiuje, Kunigiškių kaime.

Mirė: 1947 10 19 Ukmergėje.

Išsilavinimas. 1903 m. baigė Žemaitkiemio pradžios mokyklą. 1904 m. mokėsi Maskvos suaugusiųjų mokykloje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1905 m. įsitraukė į Maskvos lietuvių visuomeninę veiklą, dirbo lietuvių šalpos organizacijose. 1911 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Kalvarijos „Žagrės“ draugijoje. I pasaulinio karo metais vėl pasitraukė į Rusiją. 1918 09 20 grįžo į Lietuvą, ėjo Žemaitkiemio valsčiaus komiteto pirmininko, vėliau viršaičio pareigas. 1921 11 04 pasitraukęs iš Steigiamojo Seimo, nuo politinės veiklos nutolo ir atsidėjo kooperacinei veiklai. Buvo Lietuvos kooperatyvų bendrovių sąjungos Ukmergės skyriaus vedėju, nuo 1928 m. jos direktoriumi Kaune. Nuo 1930 m. „Lietūkio“ direktorius, valdybos pirmininkas. Dirbo AB „Lietuvos muilas“, „Lietuvos Baltijos Lloyd“ vadovybėje.

Feliksas Mikšys

Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai (LŪS) įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1893 03 02 Deglėnų kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.

Mirė: 1973 04 03 Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse, Kaune.

Išsilavinimas. 1912 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1916 m. baigė Veterinarijos institutą Varšuvoje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1916–1918 m. tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Grįžęs į Lietuvą dirbo įvairiose ūkio organizacijose. Buvo vienas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjų. 1920–1923 m. buvo Lietuvos ūkininkų sąjungos valdybos nariu. 1923–1925 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku. 1922–1924 m. redagavo laikraštį „Ūkininkas“. Buvo išrinktas į I (1922–1923), II (1923–1926) ir III (1926–1927) Seimus. 1923 m. buvo vienas iš akcinės bendrovės „Maistas“ steigėjų, jos valdybos narys. 1925 m. atstovavo Lietuvos ūkininkų sąjungai Lietuvos prekybos rūmuose. 1926 m. buvo akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ steigėju. 1944 m. sovietų represinių struktūrų suimtas, kalintas, išvežtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą gyveno Vilniuje.

Rašytinis palikimas. Daug rašė į katalikų ir kitokią spaudą ūkiniais klausimais. Rašė į  žurnalą „Veterinarija ir zootechnija“. Išleido knygą „Lietuvos ūkininkų sąjunga 1919–1925 m.“

Antanas Purėnas

Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1920 10 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1883 02 16 Rokiškio apskrityje, Skapiškio valsčiuje, Tatkonių kaime.

Mirė: 1962 11 05 Kaune.

Išsilavinimas. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1904–1910 m. Peterburgo universitete studijavo chemiją.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1905 m. prasidėjus Rusijoje revoliucijai, atvyko į Vilnių, užmezgė ryšius su LSDP nariais. Bendradarbiavo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP spaudoje) – „Naujoji gadynė“, „Skardas“, pastarąjį uždraudus redagavo pradėjusį eiti leidinį „Žarija“. 1910–1918 m. dirbo fizikos, chemijos ir prekių mokslo mokytoju Peterburgo vidurinėse mokyklose. 1915–1917 m. buvo lietuvių bendrojo lavinimo kursų Peterburge vedėju, po 1917 m. kursus perorganizavus į gimnaziją – gimnazijos vedėju. 1919 m. buvo Rokiškio miesto ir apskrities revoliucinio komiteto Švietimo skyriaus  vedėju. 1919–1921 m. ėjo Rokiškio gimnazijos direktoriaus pareigas. 1920 10 13 savo noru pasitraukė iš Steigiamojo Seimo ir atsidėjo moksliniai veiklai. 1921–1922 m. buvo Lietuvos aukštųjų kursų lektoriumi. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos universiteto organinės chemijos katedros profesoriumi, 1922–1926 m. universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakulteto sekretoriumi, 1924–1925 m. universiteto sekretoriumi. Taip pat 1933 m. ir nuo 1938 09 VDU sekretoriumi, nuo 1939 m. rudens – VDU studijų prorektoriumi. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Kosmosas“, „Socialdemokratas“, „Mintis“ ir kituose. 1923–1936 m. redagavo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) „Matematikos-gamtos fakulteto darbus“. 1936 m. redagavo žurnalą „V. D. Universiteto žinios“, 1938–1940 m. – „Kultūra“. 1933 m. drauge su kitais leido žurnalą „Mokykla ir visuomenė“. Nacių okupacijos metais buvo suimtas. Prasidėjus II sovietų okupacijai, 1944–1947 m. buvo Kauno universiteto rektorius. Po 1947 m. – profesorius. 1951–1962 m. Kauno politechnikos instituto Organinės chemijos ir technologijos katedros vedėjas.

Rašytinis palikimas. Parengė ir išvertė keletą LSDP leidinių: „Apie chuliganus“ (1907), „Darbininkų judėjimas“ (1907), „Kaip gyveno pirmieji žmonės ir kaip paskui gyvenimas atsimainė“ (1907), „Darbininkai ir visuomenė“ (1908). Bendradarbiaudamas spaudoje dažnai pasirašinėjo slapyvardžiais.

Juozas Purickis

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1883 04 19 Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje, Petrošiškių vienkiemyje.

Mirė: 1934 10 25 Kaune. Palaidotas Kauno evangelikų kapinėse.

Išsilavinimas. Mokėsi Stakliškių pradinėje mokykloje, vėliau Jiezno mokykloje, Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. 1912 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1916 m. studijavo Fribūrgo (Šveicarija) universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1916 m. apgynė daktaro disertaciją iš protestantizmo istorijos Lietuvoje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1918 m. paskirtas į Lietuvos Tarybą, buvo Lietuvos atstovo Berlyne Jurgio Šaulio patarėju. 1919–1920 m. buvo oficialiu Lietuvos valstybės atstovu Vokietijoje. Nuo 1923 m. aktyviai reiškėsi žurnalistikoje, daug rašė tarptautinės politikos klausimais į Lietuvos spaudą. Pasirašinėjo savo pavarde, Vygando ir kitais slapyvardžiais. Redagavo „Lietuvos ūkį“, buvo įtrauktas į žurnalų redkolegijas. 1925–1929 m. buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininku. Įsitraukęs į žurnalistinę veiklą, suartėjo su tautininkais.

Rašytinis palikimas. To meto lietuvių periodinėje spaudoje paskelbė daugiau kaip 1 180 straipsnių, išleido kelias knygas bei brošiūras. Svarbesnis veikalas: „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“.

Maksas Soloveičikas

Priklausė žydų frakcijai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13).  Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1883 m. Kaune.

Mirė: 1957 m. Tel Avive.

Išsilavinimas. Mokėsi Kaune. Studijavo Peterburge (Rusija), Vokietijoje ir Ženevoje (Šveicarijoje). Ženevos universitete jam suteiktas istorijos daktaro laipsnis.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. Nuo 1904 m. gyveno Peterburge. Tapo Peterburge pradėto leisti Rusijos žydų laikraščio „Jevreiskaja Žizn“, vėliau pakeitusio pavadinimą į „Rassviet“ vienu iš steigėjų, bendradarbių ir redaktorių. Peterburgo liaudies universitete skaitė paskaitas žydų istorijos ir kultūros temomis. 1913 m. Buvo 15 tomų veikalo, skirto žydų tautos istorijai, redakcinės kolegijos narys. Po I pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. Buvo išrinktas pirmosios Kauno miesto valdybos prezidiumo nariu. 1919 m. dalyvavo taikos konferencijoje Paryžiuje, kur atstovavo Lietuvos žydus bei aktyviai dirbo agituodamas už Lietuvos pripažinimą. 1919 04 12–1923 02 22 buvo Lietuvos Vyriausybių ministru be portfelio žydų reikalams. 1923 m. iš Lietuvos išvyko, gyveno Berlyne. 1923–1933 m. bendradarbiavo rengiant „Enzylopädie Judaica“ vokiečių kalba. Nuo 1933 m. gyveno Palestinoje. Iki 1941 m. ėjo banko direktoriaus pareigas. 1948 m. vadovavo radiofonui Tel Avive.

Rašytinis palikimas. Rusų ir hebrajų kalbomis parašė ir išleido studiją žydų istorijos ir kultūros tyrinėjimų tema ir veikalą, skirtą pagrindinėms Biblijos studijų problemoms.

Antanas Tamošaitis

Priklausė Lietuvos valstiečių (LVS) sąjungai. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1894 08 18 Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, Smukučių kaime.

Mirė: Nukankintas 1940 m. pabaigoje Kauno kalėjime.

Išsilavinimas. Mokėsi Jurbarko pradžios mokykloje. 1912 m. baigė Tauragės progimnaziją. 1921 m. eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus. 1925 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. 1928 m. Kaune apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją „Istorinė teisės mokykla Vokietijoje“.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1916 m. Paskirtas Jurbarko pradinės mokyklos vedėju, vėliau dirbo Rokiškio apskrityje, Čedasuose pradinės mokyklos mokytoju. Nuo 1919 m. buvo Zarasų apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi. Nuo 1921 m. bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“ ir „Lietuvos žiniose“. 1923 12 06 su kitais įsteigė studentų „Varpo“ draugiją. Nuo 1928 m. dirbo Jurbarke prisiekusiojo advokato padėjėju, advokatu.  Nuo 1930 m. dėstė romėnų teisę VDU. 1919–1940 m. priklausė Lietuvos mokytojų profesinei sąjungai. 1940 07 12  NKVD pareigūnų buvo suimtas, kalintas Kaune.

Rašytinis palikimas. Pedagoginiais klausimais rašė į leidinius „Mokykla ir gyvenimas“, „Švietimo darbas“. Parašė nemažai straipsnių teisinėmis temomis, dauguma jų buvo išspausdinta VDU žurnale „Teisė“.  Išleido knygą „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje“ (1929). Į lietuvių kalbą išvertė P. F. Girardo „Romėnų teisę“ (T. 1, 2). Kartu su J. Kairiu į lietuvių kalbą išvertė Senovės Rytų teisės paminklą – „Hamurabio teisyną“.

Antanas Tumėnas

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų (KD) bloką. Steigiamojo Seimo narys (1920 05 15–1922 11 13). Išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje.

Gimė: 1880 05 13 Rokiškio apskrityje, Ragelių valsčiuje, Kurkliečių kaime.

Mirė: 1946 02 08 Bachmaninge (prie Linzo, Austrija), ten ir palaidotas.

Išsilavinimas. 1900 m. baigė Vilniaus II  berniukų gimnaziją. 1901–1902 m. mokėsi Varšuvos politechnikumo Statybos skyriuje. 1909 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla. 1909–1915 m. dalyvavo tautinio atgimimo sąjūdyje, telkė katalikiškas organizacijas.  1915 m. tapo Lietuvos  draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Voroneže. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvių tautos tarybą, dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde. Iki 1915 m. dirbo advokatu Zarasuose. Po to gyveno Rusijoje. 1918 m. Zarasuose įsteigė „Saulės“ progimnaziją ir joje mokytojavo. 1919 m. gegužės mėn. buvo suimtas bolševikų ir iki liepos mėn. kalintas Vilniaus, Dvinsko (dabar – Daugpilis), Smolensko kalėjimuose. Išvaduotas iš bolševikų nelaisvės trumpą laiką buvo Zarasų nuovados taikos teisėju, Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriumi, dirbo Vyriausybės komisijoje nuolatinei Konstitucijai rengti. 1920-1921 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytoju. Buvo išrinktas į I (1922–1923) ir II (1923–1926) Seimus. 1927–1936 m. vadovavo visas katalikiškas draugijas jungusiai organizacijai – Katalikų veikimo centrui, 1928–1929 m. buvo šios organizacijos leidinio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi. 1941–1943 m. ėjo Vilniaus universiteto ekstraordinarinio profesoriaus pareigas. 1943 m. įsitraukė į antihitlerinį pasipriešinimą, 1944 m. buvo gestapo suimtas. 1944 m. pasitraukė į Austriją.