Jonas Stasiūnas (1919 09 26 Ničiūnai, Kupiškio rajonas – 1987 08 03 Vilnius) – Lietuvos operos dainininkas (baritonas), dainavimo pedagogas, profesorius, žymus visuomenės veikėjas.

Tėvas Antanas Stasiūnas jaunystėje buvo išvykęs į Ameriką, Čikagoje jis susipažino ir susituokė su lietuvaite Zuzana Dūdaite, vėliau šeima grįžo į Lietuvą, kur nusipirkę žemės sklypą Ničiūnuose, netoli Subačiaus, ėmė ūkininkauti. Būsimasis operos solistas Jonas buvo šeštasis vaikas šeimoje. Jis kartu su savo broliais ir seserimis lankė Geležių pradžios mokyklą, dainavo chore. Jono dainininko talentas, kurį pastebėjo muzikos mokytojas Mykolas Karka, dar ryškiau atsiskleidė besimokant jam Panevėžio gimnazijoje. Ketvirtos klasės gimnazistas jau dainavo chore, vyresnėse klasėse atlikdavo ir solo partijas. J. Stasiūnas dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, buvo ateitininkų būrelio narys, 1939 m. priklausė gimnazijos šaulių sąjungai.

1940–1948 m. J. Stasiūnas studijavo dainavimą Kauno konservatorijoje (Petro Olekos dainavimo klasėje), 1941 m. įstojo į operetės teatrą, 1941–1944 m. solines partijas atliko Panevėžyje statytose operetėse. 1941–1948 m. jis buvo Kauno didžiojo teatro solistas, 1948 m. kartu su Valstybiniu operos ir baleto teatru (dabar Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) atvyko į Vilnių. Tuo metu dainuodavo daugelyje spektaklių, beveik kiekvienoje premjeroje jam buvo patikimas atsakingas vaidmuo. 1951 m. M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatymas buvo bene didžiausias to meto operos ir baleto teatro įvykis. Už  caro Boriso vaidmenį  J. Stasiūnui suteikta TSRS Valstybinė premija. Tų pačių metų pavasarį J. Stasiūnas kartu su K. Petrausku atstovavo Lietuvą Didžiojo teatro 175 metų jubiliejuje Maskvoje. Tai buvo pirmasis jaunojo dainininko pasirodymas už Lietuvos ribų. 1954  m. – sėkmingas pasirodymas lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje, kur J. Stasiūnas dainavo Kunigaikščio Igorio partiją to paties pavadinimo A. Borodino operoje. Už šį vaidmenį 1954 m. dainininkui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio artisto garbės vardas. Vienas ryškiausių to meto J. Stasiūno ir lietuviškos operos vaidmenų – Margiris V. Klovos operoje „Pilėnai“. Šią operą su dideliu pasisekimu ne kartą atliko ne tik respublikos didžiuosiuose miestuose ir regionuose, bet ir Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Margirį scenoje dainavo net 30 metų ir atliko 108 kartus. 1957 m. už nuopelnus operos teatro menui dainininkui suteiktas respublikos liaudies artisto vardas, 1964 m. –  TSRS liaudies artisto vardas. J. Stasiūnas daugybę kartų dalyvavo didelių koncertinių veikalų, tarp jų –  L. van Beethoven IX simfonijos, G. Verdi „Requiem“, S. Rachmaninovo kantatos „Pavasaris“, J. Juzeliūno III simfonijos „Žmogaus lyra“ ir kt. atlikime.

J. Stasiūnas taip pat buvo populiarus liaudies dainų atlikėjas, nemažai koncertavęs visoje Lietuvoje, dainavęs daugiau nei 1500 koncertų. Dažnai atlikdavo liaudies dainas su liaudies instrumentų ansambliais „Sutartinė“ ir „Armonika“. Daug liaudies dainų atlikdavo duetu su dukra Aušra Stasiūnaite (mecosopranas).

Su operų spektakliais ir koncertinėmis programomis apkeliavo visą Lietuvą, dainavo Baltarusijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Moldovoje, Rusijoje, Ukrainoje, Užkaukazės respublikose, Kinijoje ir Mongolijoje.

Nuo 1962 m. iki pat mirties dėstė LTSR konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), parengė nemažai dainininkų. J. Stasiūno dainavimo klasę baigė E. Vasilevskis, P. Zaremba, B. Bagdonavičius, D. Milkevičius ir kt.

1983 m. J. Stasiūnui suteiktas profesoriaus vardas.

J. Stasiūnas keturis dešimtmečius (1948–1984) buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, kuriame sukūrė 52 vaidmenis. Su operos scena J. Stasiūnas atsisveikino 1984 m., paskutinįjį kartą sudainuodamas legendinį Margirį.

Muzikologas Jonas Bruveris knygoje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (V., 2006, p. 258) apie J. Stasiūną rašo: „Vienas žymiausių teatro istorijos baritonų“.

Jonas Stasiūnas mirė 1987 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.