Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos 1940 m. absolvento, pedagogo Česlovo Baltuškos atsiminimų:

„Ateitininkų vadovas kunigas Alfonsas Sušinskas surengė ekskursiją į Klaipėdą. Iki Kauno važiavom traukiniu, o iš čia plaukėm laivu. Pakely sustojom Jurbarke, Nidoj, Neringoj. Klaipėdoj ėjom rikiuotėje, dainavom. Jonas Stasiūnas vedė. Pakely mus sustabdė du solidūs vyrai ir paklausė, rodydami į J. Stasiūną, kas jis toks. Tai buvo Klaipėdos konservatorijos dėstytojai. Jie užsirašė jo pavardę ir paskui, baigus gimnaziją, padėjo jam įstoti į Konservatoriją“. (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 263)

Iš buvusios Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės ateitininkės, mokytojos Elenos Gabulaitės atsiminimų:

„Moksleivių ateitininkų organizacija Panevėžyje iš seno buvo stipri ir gausi. Ypač ji išaugo vyskupijos jaunimo direktorių kunigų Alfonso Lipniūno (tuo metu Lipnicko) ir kunigo Alfos Sušinsko laikais. <…> Visų Panevėžio mokyklų (berniukų ir mergaičių gimnazijos, amatų berniukų, mergaičių mokyklos, anksčiau dar ir Mokytojų seminarija ir kitos mokyklos) turėjo bendrą valdybą. Atskiros mokyklos turėjo savo valdybas, berniukų ir mergaičių sekcijas, klasių ateitininkų pirmininkus. Maždaug kartą per mėnesį būdavo daromas štabo posėdis. Į jį susirinkdavo visų mokyklų visokie pirmininkai pirmininkėliai. Būdavo pilnas kun. A. Sušinsko salionas (buvusi katedros klebonija). <…> Visų miesto mokyklų, arba kaip sakydavom, rajono, ateitininkų susirinkimai vykdavo katedros požemyje. Prisirinkdavo pilnas požemis, o jame daug tilpo. <…> Susirinkimą pradėdavo dažniausiai kieno nors sukurta malda. Ją paskaitydavo. Toji malda būdavo ugninga. <…> Susirinkimą užbaigdavom himnu „Kas gi ten aukso spindulius beria“. <…> Susirinkimai, šventės praeidavo įdomiai, įspūdingai. <…> Dalyvaudamas organizacijoje, išeidavai dar vieną tam tikrą kursą, kurio kitaip nebūtum išėjęs“. (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Elenos Gabulaitės rankraščių fondas F9-60)

Iš buvusio Panevėžio valstybinės gimnazijos 1938 m. absolvento, inžinieriaus, visuomenės veikėjo Pilypo Žukausko-Naručio atsiminimų:

„Panevėžio moksleivių „Meno kuopa“, kuri savo centrą turėjo berniukų gimnazijoje, sudarė gražų kultūrinį sąjūdį tarp moksleivių <…>. „Meno kuopa“ savo viešais pasirodymais pateikdavo Panevėžiui moksleivių sugebėjimus. Didiesiems pasirodymams kviesdavosi ir kitas gimnazijas: Biržų, Rokiškio. <…>. Neklysiu sakydamas, kad virš pusės visų moksleivių buvo aktyviai į „Meno kuopą“ įsitraukę. <…>. Buvo nerašyta tradicija, kad ateitininkai turėdavo savo rankose „Meno kuopos“ valdybą, nes ateitininkų būryje buvo vieni iš stipriausių plunksnos kūrėjų“. (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 445–446)

„Be J. Stasiūno neapseidavo mokyklos renginiai. Jo dainos skambėdavo „Meno kuopos“ organizuojamuose Aukštaitijos krašto mokyklų mokinių kūrybiniuose sąskrydžiuose, minėjimuose, kuopos susirinkimuose. 1939 m. M. Karka pakvietė jį dainuoti S. Džonsono operetėje „Geiša“, kurią statė su „Dainos“ draugijos choru. J. Stasiūnas ne tik mokėsi ir dainavo, bet rado laiko ir noro dalyvauti visuomeninėje veikloje. Buvo aktyvus „Meno kuopos“, ateitininkų būrelio narys. 1938/1939 m. m. buvo išrinktas į kuopos valdybą, priklausė 1939 m. atkurtai gimnazijos Šaulių sąjungos kuopai“. (Baliūnas, Vytautas. Išliko atmintyje kaip scenos kunigaikštis Margiris // Panevėžio rytas, 1994, rugs. 28, p. 3)

„Nuo 1919 m. Panevėžio gimnazijoje dėstė muziką, vadovavo chorams ir įvairių žanrų saviveiklai muzikos ir dainos entuziastas mokytojas Mykolas Karka. Jo dėka Panevėžio valstybinė berniukų gimnazija garsėjo ne tik kaip „Panevėžio respublika“ (J. Lindė-Dobilas), bet ir kaip „dainuojanti“ gimnazija. Beveik visi mokiniai baigė M. Karkos choro mokyklą. Vieni tik pamilo dainą, o kiti tapo dainininkais (Vaclovas Verikaitis, Stasys Liepas), kompozitoriais (Pranas Sližys, Vytautas Mikalauskas) ir kt. Geriausias dainininkas gimnazijoje buvo plačiapetis, augalotas kaip girių galiūnas aukštaitis Jonas Stasiūnas. <…> Įstojęs į „dainuojančią“ Panevėžio berniukų gimnaziją, iš karto pateko į maestro M. Karkos akiratį ir rankas. Pradžioje dainavo tik gimnazijos chore, vyresnėse klasėse jis puikiai atlikdavo ir solo partijas“. (Baliūnas, Vytautas. Išliko atmintyje kaip scenos kunigaikštis Margiris // Panevėžio rytas, 1994, rugs. 28, p. 3)

Iš buvusio Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivio, publicisto, visuomenės veikėjo Algirdo Titus Antanaičio atsiminimų:

„Vyrų gimnazijos chorui vadovavo muzikos mokytojas ir katedros vargonininkas, turbūt visais laikais pats populiariausias šio miesto žmogus Mykolas Karka. Jis visada visur skubėdavo smulkiais žingsneliais ir kiekvienam jį pasveikinusiam atsakydavo, savo skrybėlę paimdamas už bryliaus iš užpakalio ir vos pastebimai ją kilstelėdamas… <…> Ir kai M. Karka iš visų trijų antrųjų klasių aštuonetą mūsų atrinko į gimnazijos chorą (ar tik ne dėl to, kad jam vienoje dainoje reikėjo dar galinčių dainuoti falcetais, iš karto pasijutome bent pusmetriu ūgtelėję. Jau vien todėl, kad ir mes turėjome teisę pasilypėję „ant viškų“, įsijungti į tą didingą giesmę Jūros žvaigždės, kurią ir be repeticijų jau mokėjome:

Išgirski maldą, pažvelk maloniai,
Suteik ramybės, meilės visiems…

Katedroje per moksleivių pamaldas tada dažnai solo giedodavo ir Jonas Stasiūnas. Į pamaldas ir ne katalikai ateidavo pasiklausyti, kaip šauniai skambėdavo jo bosas „Maldoje“. Taip dar ir šiandien ausyse skamba : „Jei širdį tau skausmas lyg peiliais suspaus…“ Man, Panevėžyje atsiradus, J. Stasiūnas buvo jau septintokas. Baigdamas aštuonias jis buvo gerai žinomas ir už gimnazijos ribų. M. Karkos statytose operetėse (ir „Kornevilio varpuose“, ir „Geišoje“), J. Stasiūnas dainavo pagrindines partijas, o tai buvo įvykiai, apie kuriuos visas miestas kalbėjo. <…> J. Stasiūnas išvažiavo Kauno konservatorijon ir iš karto operetėje jau atlikdavo svarbiausius vaidmenis. Per šventes sugrįžęs atostogų, jis kai kada valandėlei pasirodydavo Panevėžio gatvėse brangios medžiagos juodu paltu ir balta šilkine skarute…

Taigi, galiu pasigirti, kad ne vienam koncerte ir man teko su J. Stasiūnu scenoje padainuoti. Žinoma, mes jam sudarydavome tik palankų foną, kai būdavo dainuojamos „Baltos gėlės“, kur jis atlikdavo solo partiją… Ar tik ne toj dainoj mūsų falcetai ir buvo reikalingi?“ (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 722–723)

„M. Karka dvidešimtmetį gimnazistą 1939 m. atvedė ir į operetės sceną, kur kartu su dailininku V. Dilka ir kitais Panevėžio „Dainos“ draugijos entuziastais statė Džonso „Geišą“. Jaunajam gimnazistui patikėjo epizodinį jūrų karininko Keningemo vaidmenį“. (Stasiūnaitė-Čepulkauskienė, Aušra. Pilėnų kunigaikštis // Muzikos barai, 1999, nr. 9, p. 32–34)

Iš Jono Stasiūno atsiminimų:

„Laikas neišdildė iš atminties dienų, praleistų gimnazijos rūmuose. Teko ir šilto, ir šalto patirti. Kiek čia būta žavių, nerūpestingų svajonių, kurta ateities planų. Mokytis buvo nelengva – už mokslą reikėdavo kas pusmetį mokėti nemažą sumą pinigų, o laiku nesumokėjus ne kartą tekdavo palikti gimnaziją. Kol tėvai sudarydavo reikiamą sumą (dažniausiai vyresnis brolis Stasys atsiųsdavo), praeidavo ne viena diena, net savaitė beslankiojant apie gimnaziją. Daug vargo ir rūpesčių teikė buto nuoma, pragyvenimas mieste, knygos, kurios buvo labai brangios ir niekad negalėdavau jų visų įsigyti. Tačiau atmintyje tebegyvi mieli buvusių bendramokslių, pedagogų veidai: malonus, tačiau tuomet ir baimės įvarydavęs matematikas J. Janulionis, mokytojai [J.] Vitkauskas, [V.] Morkūnas, [ J.] Sokolovas, kuris „ramia sąžine“ rašydavo man tris su pliusu, kadangi „Stasiūnas turėci gerklę kaip kanalizacijos vamzdį, bet neįsivaizdinci ir locynų kalbą studijuoci“… Na, ir visuomet geros nuotaikos, besišypsąs muzikos mokytojas Mykolas Karka – nuoširdus jaunųjų talentų globėjas ir rūpestingas puoselėtojas, įdiegęs manyje meilės menui daigus“. (Muzikos barai, 1999, nr. 9, p. 33)

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos 1940 m. absolvento, pedagogo Česlovo Baltuškos atsiminimų:

„Pamenu, mūsų gimnazija savanoriškai dalyvavo kariuomenės manevruose. Mūsų vadovai karininkai Čepanauskas ir Lyberis mus nuvedė į Pajuostę, aprengė kariškais rūbais. Tuo mes labai didžiavomės. Pora parų iki manevrų buvom laisvi. Taip uniformuoti vaikštinėjome gatvėmis ir įsitempę atiduodavome kariškai pridėję ranką prie kepurės pagarbą suriktiems karininkams. Šie patenkinti šypsojosi. <…> Po dviejų dienų, gavę sausą davinį (džiūvėsių, jautienos konservų), iš Panevėžio išžygiavome Naujamiesčio link. Prie Naujamiesčio mes turėjome užimti gynybos pozicijas <…>. Pasibaigus manevrams, buvo konstatuota, kad abi pusės manevrams buvo gerai pasiruošusios. Pats kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis atvyko į Krekenavą juodu limuzinu <…>. Jis padėkojo mums už gerą tarnybą, o mes jam atsakėm kariškai: „Tarnaujam Tėvynės labui“. (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 264–265)

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos 1940 m. absolvento, pedagogo Česlovo Baltuškos atsiminimų:

„Prasidėjo lemtingieji 1940-ieji – abitūros metai. Visi kibom į mokslus, kurso kartojimą. Pavasaris buvo karštas ne tik mums, abiturientams, bet ir politikoje <…>. Birželio 14 d. įvyko mokytojų tarybos posėdis, o 15-osios rytą gimnazijos vadovybė išdalino mums brandos atestatus, palinkėdama sėkmės darbe ir gyvenime. Mes paspaudėme visiems savo jau buvusiems mokytojams rankas, padėkodami už ilgametį pedagoginį darbą. Visų veiduose, kaip ir mūsų, buvo liūdna šypsena, nes ką tik buvo gauta žinia, kad Tarybų Sąjungos kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Mokytojai susirūpinusiais veidais skubėjo į namus, kaip ir mes, abiturientai“. (Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 267)

Ši nuotrauka buvo įklijuota Jono Stasiūno gimnazijos baigimo atestate.

Iš Jono Stasiūno atsiminimų:

„Mokytojai ir draugai skatino nemesti dainavus, bet aš savo jėgomis ne per daug tikėjau. Muziką labai mėgau, dainininkų buvau girdėjęs, tačiau atrodė, kad man tai nepasiekiama. Juk operos artistui vien dainavimo nepakanka. Pamenu, Panevėžyje, dar būdamas šeštos klasės gimnazistu, aš pirmą kartą patekau į Kauno operos teatro gastroles. Rodė „Traviatą“. Tai buvo pirmoji opera mano gyvenime… Stovėdamas balkono gale, užgniaužęs kvapą ir neatitraukdamas akių nuo scenos, klausiau Kipro Petrausko, Antano Sodeikos ir kitų solistų dainavimo. Šis vakaras paliko neišdildomą įspūdį“. (Muzikos barai, 1999, nr. 9, p. 33)