Vaclovas Blėdis gimė 1920 m. gegužės 27 d. Kubiliūnuose, Radviliškio rajone. Lankė Grinkiškio ir Kubiliūnų mokyklas. Priklausė jaunųjų ūkininkų rateliui.

1937–1940 m. mokėsi Kauno Amatų mokykloje keramikos specialybės. Dar besimokydamas Amatų mokykloje pradėjo lankyti Kauno Darbo rūmų vaidybos studiją, kuriai vadovavo Paryžiuje teatro mokslus baigęs Juozas Miltinis. Gavus leidimą organizuoti II Aukštaitijoje teatrą, J. Miltinis su grupe Darbo rūmų studijos mokinių atvyko į Panevėžį. 1940 m. pabaigoje  Panevėžyje buvo įkurtas teatras, kurio aktoriumi tapo ir Vaclovas Blėdis.

1941 m. pirmajame Panevėžio dramos teatro spektaklyje N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ sukūrė du vaidmenis –  Japonų majorą Tokedą ir pasieniečių virėją Dolgį.

Tikrieji aktoriaus sugebėjimai atsiskleidė vėlesnių pastatymų personažuose: Petras Keraitis – K. Binkio „Atžalynas“ (1941 m.), Notaras ir Korvinas – B. Jonsono „Sukčiaus testamentas“ („Volponė“, 1941 m.), Samodukas – Vienuolio „Prieblandoje“ (1945 m.), Chlestakovas – N. Gogolio komedijoje „Revizorius“ (1946 m.), Makfersonas – K. Simonovo „Rusų klausimas“ (1947 m.), Džozefas Džekobsas – A. Petrovo  pamflete „Taikos sala“ (1948 m.).

1949 m. režisierius Juozas Miltinis pastatė J. Paukštelio dramą „Audra ateina“, kurioje Kajetono Bartkaus vaidmenį įkūnijo V. Blėdis. Tų pačių metų pabaigoje V. Blėdis sukūrė įsimintiną Nikalojaus Zadorožno vaidmenį I. Franko dramoje „Pavogtoji laimė“, vėliau – Senatorius Uileris spektaklyje B. Lavrenevo „Amerikos balsas“ (1950 m.), biznesmenas Eptonas Briusas – A. Jakobsono „Šakalai“ (1953 m.), Raburdenas – E. Zola „Raburdeno paveldėtojai“ (1953 m.).

J. Miltinį atleidus iš teatro, V. Blėdis po dviejų metų perėmė meninį vadovavimą teatrui, 1956–1959 m. buvo teatro vyriausiuoju režisieriumi. J. Miltiniui grįžus į ankstesnes pareigas teatre, V. Blėdis pasiliko 2-uoju režisieriumi: dirbo režisūrinį, pedagoginį darbą, organizavo teatre aktorių parengimo studiją.

Į teatro sceną aktorius Vaclovas Blėdis sugrįžo po šešerių metų įspūdingu Ezopo vaidmeniu G. Figueiredo pjesėje „Lapė ir vynuogės“ (1959 m.). 1964 m. M. Šolochovo „Pakeltoje velėnoje“ V. Blėdis sukūrė kazoko Ostronovo  vaidmenį. 1965 m. A. Venclovos romano „Gimimo diena“ inscenizacijoje – epizodinis Ministro vaidmuo. Spektaklyje W. Borcherto „Lauke, už durų“ (1966 m.) – Kabareto direktorius, F. Dűrrenmatto „Fizikuose“ (1967 m.) – policijos inspektorius Fosas, V. Krėvės „Žente“ (1983 m.) – Kalvaitis, spektaklyje A.Čechovo „Trys seserys“ (1985 m.) – Čebutykinas. Vienas iš paskutiniųjų V. Blėdžio sukurtų vaidmenų teatro scenoje – Kapitonas Titas spektaklyje pagal V. Dautarto novelių romaną „Senojo gluosnio pasakojimai“ (rež. Julius Dautartas, 1997 m.).

Beveik  po dešimties studijų ir aktorinio darbo metų, 1948-aisiais, Vaclovas Blėdis debiutavo režisūroje –  kartu su Juozu Miltiniu pastatė spektaklį A. Klionovo „Mokinė“. Po šio spektaklio režisierius V. Blėdis vieną po kitos pastatė tris pasakas – pjeses: V. Žemaitytės „Laimės šalis“ (1949 m.), E. Švarco „Raudonkepuraitė“ (1950 m.), V. Goldfeldo „Užburtas veidrodis“ (1951 m.). Vėliau sekė A. Korneičiuko „Ukrainos stepėse“ (1951 m.), K. Djakonovo „Vedybos su kraičiu“ (1952 m., spektaklis pristatytas SSRS valstybinei premijai), J. Grušo „Dūmai“ (1955 m., režisavo kartu su Gediminu Karka). 1957 m. kartu su J. Miltiniu pastatė H. Ibseno „Heda Gabler“, o  dalyvaujant Jonui Aleknai – L. Rachmanovo „Nerami senatvė“, tais pačiais metais pastatė ir P. de  Beaumarchais „Sevilijos kirpėją“. Vėliau – G. Skulskio „Tikroji moteris“ (1959 m.), V. Blažeko „Slaptasis noras“ (1960 m.), P. Karvašo „Siaubo naktis“ (1962 m.), J. Rainio „Aukso žirgas“ (1963  m., režisavo kartu su J. Miltiniu), M. Machado pjesė – pasaka „Svogūnėlių pagrobimas“ (1963 m.), J. Grušo „Adomo Brunzos paslaptis“ (1966 m.) bei „Pražūtingas apsvaigimas“ (1967 m.), O. Wilde’o „Žvaigždės vaikas“ (1966 m.), V. Miliūno „Karuselė“ (1970 m.), K. Sajos „Devynbėdžiai“ (1974 m.), F. Salteno „Bembis“ (1977 m.),  W. Shakespeare’o „Audra“ (1978 m.), Ph. G. Manno „Aštuonių dienų savaitė“ (1982 m.), J. Žukovskajos, M. Astrachan „Pifo nuotykiai“ (1982 m.) (režisavo kartu su Romualdu Urviniu).

1958 m. V. Blėdis stažavosi Maskvos J. Vachtangovo teatre ir „Mosfilmo“ kino studijoje. Nuo 1959-ųjų vaidino kine. Yra sukūręs epizodinius vaidmenis meniniuose filmuose „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1959 m.), „Naktys be nakvynės“ (rež. Algirdas Araminas, Gediminas Karka, 1966 m.), „Akmuo ant akmens“ (Raimondas Vabalas, 1971 m.).  Lietuvos kino studijos filme „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas, 1960 m.) sukūrė Indriūno vaidmenį. Už geriausią vyro vaidmenį šiame filme V. Blėdis apdovanotas diplomu, o 1967-aisiais paskirta respublikinė premija.

Per visus kūrybinio darbo metus Panevėžio dramos teatre Vaclovas Blėdis pastatė apie 70 spektaklių, sukūrė daugiau kaip 80 vaidmenų.

Didelis Vaclovo Blėdžio nuopelnas – rūpestis Panevėžio dramos teatro įkūrėjo, režisieriaus Juozo Miltinio atminimo įamžinimu. Daug jo pastangų įdėta, kuriant Juozo Miltinio palikimo studijų centrą 1996 m, vėliau praplečiant autentiškų patalpų erdvę, konsultuojant ir  parengiant ekspoziciją.

Už nuopelnus kultūrai 1965 m. V. Blėdžiui suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo, o 1974 m. LSSR liaudies artisto vardai. 1995 m. Vaclovui Blėdžiui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas. 1999 m. balandžio mėnesį jam suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas.

Vaclovas Blėdis mirė 1999 m. rugsėjo 8 d. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia Juozo Miltinio kapo.