XX a. antrojoje pusėje įsibėgėjusi sovietinė industrializacija bei urbanizacija skatino masinę tipinių stambiaplokščių gyvenamųjų rajonų plėtrą Lietuvoje. Šiandien pilki standartinių gyvenamųjų namų masyvų mūrai, juosiantys miestų centrus, pasitinka įvažiuojančiuosius į kiekvieną didesnį Lietuvos miestą.

Felikso Vaitkaus gatvė – tai lyg vartai į XX a. 8 dešimtmetyje statytą didžiulį Panevėžio miesto Klaipėdos mikrorajoną, kuriame užaugo kelios panevėžiečių kartos. Dar ir šiandien vyresni žmonės šios gatvės pradžią įvardija magiškais žodžiais „prie trečio“. Mat anksčiau nedidelėje F. Vaitkaus gatvelėje kurį laiką buvo 3-iojo miesto maršrutinio autobuso galutinė stotelė, už kurios plytėjo laukai su vienkiemiais, aiškiai matėsi miesto ir kaimo riba.

Naujas mikrorajonas – naujos gatvės

Panevėžyje plečiantis pramonei, augant gyventojų skaičiui, didėjo poreikis plėsti ir gyvenamosios statybos mastą. Vakarinėje miesto dalyje suformuota teritorija užstatyta tipiniais stambiaplokščiais namais bei visuomeniniais pastatais. 1970 m. Panevėžyje pradėtame statyti Klaipėdos gyvenamajame mikrorajone atsirado naujų gatvių ir naujų jų pavadinimų.

Dabartinė F. Vaitkaus gatvė nutiesta sovietmečiu, tad ji buvo pavadinta sovietinę ideologiją atspindinčio veikėjo, bolševikinio revoliucinio judėjimo dalyvio Andriaus Brazdžionio (1887–1923) gatve.

Lietuvos atgimimo Sąjūdžio metais gatvė pervadinta pasaulio aviacijos legendos, lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų lakūno Felikso Vaitkaus (1907–1956) garbei. F. Vaitkus gimė Čikagoje, jo tėvas buvo kilęs iš Lukošaičių kaimo (dab. Šiaulių rajonas), o motina – iš Kauno. 1935 m. rugsėjo 21–22 d. lakūnas F. Vaitkus pakartojo Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą. Lėktuvu „Lituanica II“ jis pakilo iš Niujorke buvusio aerodromo ir perskrido Atlanto vandenyną. Dėl lėktuvo gedimo pritrūkęs degalų, Lietuvos jis nepasiekė, apledėjusį lėktuvą nutupdė Balinrobo mieste Airijoje, nors buvo numatyta nusileisti Kaune. Per 21 val. 30 min. trukusį skrydį įveikta apie 5 100 kilometrų.

Miesto veidą keičiantys projektai

1970–1973 m. pastatytas pirmasis iš keturių numatytų Panevėžio Klaipėdos mikrorajono kvartalas. Planuota, kad visame Panevėžio miesto Klaipėdos gyvenamajame mikrorajone gyvens 43 tūkstančiai panevėžiečių.

Miesto veidą keitusius projektavimo darbus atliko Miestų statybos projektavimo instituto Panevėžio skyriaus darbuotojai (vad. Kazimieras Burba). 1972 m. šio skyriaus architektė Nijolė Garbaliauskienė jau projektavo antrąją Klaipėdos mikrorajono dalį, kurioje planuota statyti ir devynaukščius sekcijinius gyvenamuosius namus. Juose butai buvo didesni, patogiau suplanuoti nei tuo metu mieste jau stovėjusiuose penkiuose viešbutinio tipo devynaukščiuose.

Mikrorajono statytojai

Pirmąjį Klaipėdos mikrorajono kvartalą statė Panevėžio statybos tresto 6-osios statybos valdybos darbininkai. Pirmųjų Klaipėdos mikrorajono daugiabučių statybinės aikštelės viršininkas buvo panevėžietis vyr. darbų vykdytojas Kazimieras Dūda. Jis vadovavo statyboms, bendradarbiavo su Panevėžio parodomojo statybos tresto darbuotojais, sprendė iškilusias problemas su Šiaulių gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos vadovybe, derino klausimus su Lietuvos SSR statybos ministerija.

Tuomet dabartinio gyvenamojo mikrorajono vietoje švytavo bokštinių kranų strėlės, burzgė buldozeriai, linkčiojo tranšėjas kasantys ekskavatoriai. Pamatus statė spec. nulinių darbų valdybos brigada, inžinierinius tinklus klojo kita brigada, montažą vykdė dar kelios brigados, kranus valdė mechanizacijos valdybos bokštinių kranų mašinistai. Dirbo Statybos montavimo valdybos santechnikai, Elektros montavimo valdybos elektrikai.

Pirmosios įkurtuvės Klaipėdos mikrorajone atšvęstos 1971 m. Vėliau vienas po kito atiduoti naudoti ir kiti daugiabučiai gyvenamieji namai. 1972 m. kovo mėn. valstybinė komisija priėmė Klaipėdos gatvės korpusą Nr. 11.

Pastačius namus labai svarbu buvo sutvarkyti ir mikrorajono aplinką. Ten, kur buvo sunkiai išbrendamas purvas, ilgainiui išasfaltuoti privažiavimai, paklotos šaligatvių plytelės.

Statybinių medžiagų tiekėjai

Kad sklandžiai vyktų daugiabučių statybos, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje (nuo 1961 m. gelžbetoninių gaminių gamykla, vėliau gelžbetoninių konstrukcijų gamykla) skubiai pastatyti surenkamojo gelžbetonio kombinatai. Įsivyravo du stambiaplokščių gyvenamųjų namų tipai, laikyti ekonomiškiausiais: horizontalus stačiakampis 5 arba 9 aukštų blokas. Vėliau kuriant urbanistinę įvairovę pradėti statyti vertikalūs 12–16 aukštų „bokštai“. 8-tajame dešimtmetyje susidomėta monolitinio gelžbetonio namų statybos technologija – manyta, kad ji tinkamesnė „bokštiniams“ pastatams dėl ekonomiškumo.

1972 m. pabaigoje Klaipėdos mikrorajone statyti 25 ir 26 gyvenamieji korpusai gerokai skyrėsi nuo savo pirmtakų. Tai buvo pirmieji naujo tipo namai, kurių statybai blokus Panevėžio statybininkams tiekė Šiaulių gelžbetonio konstrukcijų gamykla. Naujieji 45 butų namai buvo geriau suplanuoti, su erdvesniais koridoriais, platesniais kambariais, didesnėmis virtuvėmis.

Iš Statybinių konstrukcijų gamyklos asfalto bazės naujai statomoms Panevėžio gatvėms savivarčiai automobiliai 1971 m. išvežė daugiau kaip 36 tūkst. tonų asfaltbetonio. Jo paklausa nuolat augo, todėl šioje įmonėje pastatyta nauja, pajėgesnė asfaltbetonio maišyklė.

Centralizuoto planavimo ir išteklių skirstymo ydos sovietmečiu

Sovietinėje Lietuvoje centralizuoto planavimo bei išteklių skirstymo ydos statybų sektoriuje buvo ypač ryškios. Jų neišvengta ir statant Klaipėdos mikrorajono daugiabučius. Greita ir sėkminga statyba priklausė ne tik nuo statybininkų darbštumo, bet ir nuo užsakovų bei nuo tiekiančių statybines medžiagas organizacijų. Užsakovai statybininkams nustatytu laiku turėdavo pateikti kokybišką projektinę-sąmatinę dokumentaciją. Dažnai statyboms reikalingos produkcijos laiku nepagamindavo: trūko metalo, betono, gelžbetonio, medienos, transporto gabenimui, sandėliavimo patalpų. Dėl nekokybiškų medžiagų stambiaplokščių namų galiniai fasadai bei palangės praleisdavo vandenį. Tokius galinius namų fasadus ėmėsi tinkuoti Šiaulių gelžbetonio konstrukcijų gamyklos darbininkai.

Dažnai gesdavo sena technika. Dėl dešimties tonų keliamosios galios autokranų bei penkiatonių kranų su teleskopinėmis strėlėmis gedimų sustodavo darbai. O ir detalių jiems remontuoti dažnai nebūdavo. Sugedus kuriai nors statybų grandžiai likdavo laiku nesumontuoti blokai, vandentiekio kanalizacijos įrenginiai, neiškastos tranšėjos, neatlikti žemės darbai.

Nuotraukoje – naujų namų statybos. Panevėžys. 1979 m. Juliaus Vaicekausko nuotr. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas