Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ – turbūt gausiausia Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais veikusi jaunimo organizacija. Itin aktyvūs buvo Panevėžio krašto pavasarininkai, pastarieji laikomi vienais stropiausių lietuviškumo propaguotojų Panevėžio krašte.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ įsikūrė slapta 1912 metais, steigimo iniciatoriai – ateitininkai ir katalikų mokytojų sąjunga. 1912 m. gegužės mėnesį organizacijos iniciatyva pradėtas leisti žurnalas „Pavasaris“. 1914 m. Kaune vyko pirmoji slapta konferencija. Nuo pat įsikūrimo pavasarininkų globėju buvo kanauninkas Povilas Dogelis. Pastarasis gimęs 1877 m. sausio 20 d., į kunigus įšventintas 1899-aisiais, o 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Per Pirmąjį pasaulinį karą pavasarininkų veikla nutrūko, ji atnaujinta 1918-aisiais Vilniuje. 1919–1920 m. centro valdybos pirmininku dirbo E. Misevičius, vicepirmininko pareiga ėjo Z. Kariačka. Organizacijos nariai buvo išsiskirstę po 4 regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją. 1919 m. Kaune įvyko pirmoji vieša konferencija, o po penkerių metų – 1924-ųjų liepos 5–7 d. – Šiauliuose surengtas pirmasis kongresas. Jame visiškai atsisakyta alkoholio, nes skelbta, kad kiekvienas pavasarininkas turi būti abstinentas. Kongrese dalyvavo 7 500 narių. 1927 m. liepos 2–4 d. Kaune vyko jubiliejinis kongresas, kuriame dalyvavo 11 000 delegatų. Jungtiniame chore dainavo 2 500 dainininkų. Apie 1930 m. Lietuvos katalikų jaunimo sąjungą „Pavasaris“ sudarė apie 600 kuopų iš 38 rajonų, narių skaičius siekė 60 000. Sąjunga kėlėsi tikslą – auginti jaunimą, remiantis katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais. Panevėžio mieste veikė ir lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Vytis“, jos nariai save vadino vyčiais. 1935 m. ši sąjunga panaikinta ir prijungta prie 1933 m. įkurtos „Pavasario“ federacijos. Pastarąją sudarė 3 sąjungos: mergaičių pavasarininkių, vyrų pavasarininkų ir jaunesniųjų pavasarininkų (13–16 m. amžiaus). 1938 m. įvyko itin didelis pavasarininkų kongresas: jame dalyvavo 30 000 narių, 200 chorų ir 1 200 sportininkų. Nepriklausomybės laikotarpiu, ypač 1922–1928 m. vadovaujama Juozo Ereto, o vėliau Juozas Leimono, pavasarininkų organizacija stipriai išaugo.

1918 m. įkurta Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų organizacija, jos įstatai įregistruoti vokiečių kalba. Itin aktyviai ši organizacija veikė Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Pavasarininkai vyrai stojo savanoriauti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, o mergaitės pavasarininkės šiems megzdavo kojines, megztinius ir išlydėdavo į tarnybą. 1919 m. sausio 18 d. įsikūrė Ramygalos pavasarininkių kuopa. Anksčiau veiklą buvo pradėję ir Naujadvario pavasarininkai. Organizacijos nariai segėjo širdelės formos ženklelį, kuriame buvo pavaizduota knyga, saulė su spinduliais ir kryžius, o viršuje puikavosi užrašas „Pavasaris“. Tokio ženklelio kaina siekė vieną litą.

1922 m. pavasarininkų lėšomis ir iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius Liūdynės karių kapinėse. Tų pačių metų spalio 15 d. suorganizuotas rajono kuopų suvažiavimas. Pastarajame dalyvavo 7 kuopos: Panevėžio, Kupiškio, Vadaktų, Naujamiesčio, Truskavos, Ramygalos ir Smilgių. 1928 m. Panevėžio regiono jaunimo direktoriumi dirbo kanauninkas Vladas Butvila, regiono valdybos pirmininko pareigas ėjo J. Mičiulis. Dar 1923 m. įregistruota Panevėžio apskrities valdyba. Jų šūkis: „Dievui ir Tėvynei“, tikslas – be svarbaus reikalo nepalikti Tėvynės ir kitus atkalbėti, palaikyti viską, kas lietuvišką, pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius. Organizacijos struktūrą sudarė centras, regionas, rajonas ir kuopa. Mažiausiais organizaciniais vienetais laikytis kuopelės ir sekcijos. Nedidelių kaimų kuopelės priklausė didesnėms kuopoms. Pavasarininkai turėjo ir savo šventes:  vyrai – Šv. Jurgio, mergaitės – Šv. Teresėlės, jaunesnieji – Šv. Aloyzo. Taip pat švęsta Motinos ir Tėvo diena, naujokų išleistuvės ir grįžtančiųjų sutiktuvės. Pavasarininkai dar ir aktyviai sportavo: Skaistakalnio parke jie turėjo įsirengę stadioną. 1936 m. pastarasis perėjo miesto savivaldybės žinion.

Aktyviai kūrėsi ir pavasarininkų chorai. 1925 m. liepos 3–5 d. Panevėžyje vyko pavasarininkų Aukštaičių kongresas, jo metu suorganizuota  dainų diena, kurioje dalyvavo apie  700 dainininkų. Į renginį atvyko Seimo pirmininkas Leonas Bistras. 1926 m. gegužės 29–30 d. vyko Panevėžio rajono pavasarininkų kongresas bei Dainų ir sporto šventė. 1928 m. birželio 16–17 d. suorganizuotas Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio kongresas, Pavasarininkų stadione ir vėl surengta Dainų ir sporto šventė. Joje  dalyvavo 7 chorai.

Pavasarininkai tapo bene gausiausia jaunimo organizacija, daugiausia jos narių telkėsi kaimo vietovėse. Mieste pavasarininkų būta mažiau, čia aktyviau veikė ateitininkai ir kitos katalikiškos organizacijos. Nepaisant to, būtent pavasarininkai mieste pastatė pirmąjį paminklą. 1933 m. Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų kuopa pažymėjo savo veiklos 15 metų sukaktį. Šiai progai buvo labai ruoštasi – rinkta lėšų Šv. Aloyzo, laikomo jaunųjų katalikų globėju, paminklo statyboms. Šv. Aloyzas gyveno XVI amžiuje, augo labai turtingoje kunigaikščio šeimoje Italijoje, bet pasirinko vargšų globėjo ir guodėjo kelią. Mirė gelbėdamas maru susirgusius žmones jaunas. Tuomet buvo dar labai jaunas – sulaukęs vos  23 metų amžiaus. 1726 m. jis paskelbtas šventuoju. 1933 m. birželio 25 d. paminklas Šv. Aloyzui atidengtas Panevėžyje Pavasarinkų darželyje prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Paminklą sukūrė garsus skulptorius panevėžietis Bernardas Bučas. Skulptūrą pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Diena buvo labai lietinga, bet, nepaisant to, į paminklo atidengimą susirinko labai daug žmonių. Šv. Aloyzo skulptūra išliko iki šių dienų, tik pakeitė savo vietą. Dabar ji stovi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.

Panevėžio krašto pavasarininkai aktyviai užsiėmė visuomenei naudinga veikla. 1932 m. balandžio 30 d. „Vyčių“ draugovė Skaistakalnyje pasodino apie 200 medelių.

1938 m. birželio 28–29 d. Kaune suorganizuotas Didysis L. K. J. S. „Pavasaris“ kongresas. Jame dalyvavo per 40 000 pavasarininkų, susirinko itin gausus būrys Panevėžio regiono atstovų. Pastarieji vilkėjo naująją pavasarininkų uniformą. Mykolas Karka buvo vienas iš chorų dienos organizatorių ir dirigentų. Jungtiniame chore dainavo 6 000 dainininkų.

Panevėžio pavasarininkai daug nuveikė vienydami kaimo jaunimą.

Nuotraukos:
1. Panevėžio pavasarininkai, vaidinantys spektaklyje „Čigonė Aza“. XX a. 4 deš.
2. Mergina pavasarininkės uniforma. XX a. 4 deš.
3. Ramygalos pavasarininkės. XX a. 4 deš.
4. Geležių pavasarininkai. 1932 m.

Nuotraukos iš V. Vyšniausko  archyvo.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas