1. Panevėžio pavasarininkai, vaidinantys spektaklyje „Čigonė Aza“. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš V. Višniausko archyvo

Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918–1940 m.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ turbūt gausiausia jaunimo organizacija Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Labai aktyviai veikė Panevėžio krašto pavasarininkai. Tai buvo lietuviškumo propaguotojai Panevėžio krašte.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ įsikūrė slapta 1912 metais. Įkūrimo iniciatoriai – ateitininkai ir katalikų mokytojų sąjunga. 1912 m. gegužės mėn. pradėjo eiti žurnalas „Pavasaris“. 1914 m. Kaune vyko pirmoji slapta konferencija. Nuo įsikūrimo pavasarininkų globėju buvo kanauninkas Povilas Dogelis. Jis buvo gimęs 1877 m. sausio 20 d., kunigu įšventintas 1899 m., 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Per Pirmąjį pasaulinį karą pavasarininkų veikla nutrūko. 1918 m. Vilniuje atnaujinta. 1919–1920 m. centro valdybos pirmininkas – E. Misevičius, vicepirmininkas – Z. Kariačka. Buvo 4 regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija. 1919 m. Kaune vyko pirmoji vieša konferencija. 1924 m. liepos 5–7 d. Šiauliuose vyko pirmasis kongresas. Jame visiškai atsisakyta alkoholio. Skelbiama, kad kiekvienas pavasarininkas turi būti abstinentas. Kongrese dalyvavo 7 500 narių. 1927 m. liepos 2–4 d. Kaune vyko jubiliejinis kongresas, kuriame dalyvavo 11 000 delegatų. Jungtiniame chore dainavo 2 500 dainininkų. Apie 1930 m. Lietuvos katalikų jaunimo sąjungoje „Pavasaris“ buvo apie 600 kuopų, 38 rajonai ir apie 60 000 narių. Sąjungos tikslas – auginti jaunimą katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais. Panevėžio mieste veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Vytis“. Jos nariai vadinosi vyčiais. 1935 m. sąjunga „Vytis“ panaikinta ir prijungta prie „Pavasario“ federacijos, kuri įkurta 1933 metais. Ji susidėjo iš 3 sąjungų: mergaičių pavasarininkių, vyrų pavasarininkų ir jaunesniųjų pavasarininkų (13–16 m.). 1938 m. vyko ypač didelis pavasarininkų kongresas. Jame dalyvavo 30 000 narių, 200 chorų ir 1 200 sportininkų. Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija smarkiai išaugo, ypač, kai 1922–1928 m. jai vadovavo Juozas Eretas, o po to Juozas Leimonas.

1918 m. įkurta Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų organizacija. Jų įstatai įregistruoti vokiečių kalba. Ypač veiklą jie išvystė vykstant Nepriklausomybės kovoms. Pavasarininkai vyrai ėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mergaitės pavasarininkės mezgė vyrams kojines, megztinius ir išlydėdavo į kariuomenę. 1919 m. sausio 18 d. įsikūrė Ramygalos pavasarininkių kuopa. Anksčiau veiklą buvo pradėję Naujadvario pavasarininkai. Organizacija turėjo širdelės formos ženklelį, kuriame pavaizduota knyga, saulė su spinduliais ir kryžius, o viršuje – užrašas  „Pavasaris“. Ženklelis kainavo vieną litą.

1922 m. pavasarininkų lėšomis ir iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius Liūdynės karių kapinėse. 1922 m. spalio 15 d. vyko rajono kuopų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 7 kuopos: Panevėžio, Kupiškio, Vadaktų, Naujamiesčio, Truskavos, Ramygalos, Smilgių. 1928 m. Panevėžio regiono jaunimo direktoriumi buvo  kan. Vladas Butvila, regiono valdybos pirmininku – J. Mičiulis. 1923 m. centro valdyboje įregistruota Panevėžio apskrities valdyba. Jų šūkis: „Dievui ir Tėvynei“. Tikslas – be svarbaus reikalo nepalikti Tėvynės ir kitus atkalbėti, palaikyti viską, kas lietuvišką, pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius. Organizacinė struktūra: centras, regionas, rajonas, kuopa. Mažiausias organizacinis vienetas buvo kuopelės ir sekcijos. Nedidelių kaimų kuopelės priklausė didesnei kuopai. Pavasarininkų šventės:  vyrų – Šv. Jurgis, mergaičių –  Šv. Teresėlė, jaunesniųjų – Šv. Aloyzas. Taip pat buvo švenčiamos Motinos ir Tėvo dienos, naujokų išleistuvės ir grįžtančių sutiktuvės. Pavasarininkai aktyviai sportavo. Skaistakalnio parke jie turėjo savo stadioną. 1936 m. šis stadionas perėjo miesto savivaldybės žinion.

Aktyviai kūrėsi ir pavasarininkų chorai. 1925 m. liepos 3–5 d. Panevėžyje vyko pavasarininkų Aukštaičių kongresas su dainų diena. Dalyvavo apie  700 dainininkų. Į renginį atvyko Seimo pirmininkas Leonas Bistras. 1926 m. gegužės 29–30 d. vyko Panevėžio rajono pavasarininkų kongresas su dainų ir sporto švente. 1928 m. birželio 16–17 d. organizuotas Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio kongresas su Dainų ir sporto švente, kuri vyko Pavasarininkų stadione. Dalyvavo 7 chorai.

Pavasarininkai tapo bene gausiausia jaunimo organizacija. Ji vyravo kaimiškose vietovėse. Mieste pavasarininkų įtaka buvo mažesnė. Čia aktyviai veikė ateitininkai ir kitos katalikiškos organizacijos. Bet būtent pavasarininkai mieste pastatė pirmąjį paminklą. 1933 m. Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų kuopa pažymėjo veiklos 15 metų sukaktį. Šiai progai buvo labai ruošiamasi – renkamos lėšos paminklo statybai. Sumanyta Panevėžyje pastatyti Šv. Aloyzo paminklą. Šv. Aloyzas yra laikomas katalikiško jaunimo globėju. Jis gyveno XVI amžiuje, augo labai turtingoje kunigaikščio šeimoje Italijoje, bet pasirinko vargšų globėjo ir guodėjo kelią. Mirė jaunas, tik 23 metų, gelbėdamas maru susirgusius žmones. 1726 m. paskelbtas šventuoju. 1933 m. birželio 25 d. paminklas Šv. Aloyzui atidengtas Panevėžyje Pavasarinkų darželyje prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Paminklą sukūrė garsus skulptorius panevėžietis Bernardas Bučas. Skulptūrą pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Diena buvo labai lietinga, bet nepaisant to į paminklo atidengimą susirinko labai daug žmonių. Paminklas išliko iki šių dienų, tik šiek tiek pakeitė savo vietą. Dabar jis stovi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje.

Panevėžio krašto pavasarininkai aktyviai užsiėmė visuomenei naudinga veikla. 1932 m. balandžio 30 d. „Vyčių“ draugovė Skaistakalnyje pasodino apie 200 medelių.

1938 m. birželio 28–29 d. Kaune suorganizuotas Didysis L.K.J.S. „Pavasaris“ kongresas. Jame dalyvavo iki 40 000 pavasarininkų. Panevėžio regiono atstovai buvo vieni skaitlingiausių. Jie vilkėjo naująją pavasarininkų uniformą. Mykolas Karka buvo vienas iš chorų dienos organizatorių ir dirigentų. Jungtiniame chore dainavo 6 000 dainininkų.

Panevėžio pavasarininkai daug nuveikė vienydami kaimo jaunimą.

Nuotraukos:
1. Panevėžio pavasarininkai, vaidinantys spektaklyje „Čigonė Aza“. XX a. 4 deš.
2. Mergina pavasarininkės uniforma. XX a. 4 deš.
3. Ramygalos pavasarininkės. XX a. 4 deš.
4. Geležių pavasarininkai. 1932 m.

Nuotraukos iš V. Višniausko  archyvo.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas