Naujas gyvenamasis rajonas

Pokario metais Agronomijos (vėliau – P. Rotomskio, dab. Marijonų) gatvė buvo Panevėžio miesto šiauriniame pakraštyje. Laikantis 1961 m. patvirtinto miesto generalinio plano, pramonę mieste pradėjus plėtoti šiaurės rytų ir šiaurės vakarų kryptimis, tarp šių dviejų pramoninių rajonų ėmė dygti gyvenamieji namai. Į šiaurę nuo P. Rotomskio gatvės statyti plytiniai 4‒5 aukštų gyvenamieji namai, o už geležinkelio – mažaaukščiai individualūs namai.

Kaip keitėsi gatvės pavadinimas

1944 m. vasarą sovietiniai kariai, vydamiesi karą pralaiminčios nacistinės Vokietijos kariuomenę, sugrįžo į Lietuvą ir vėl ėmė čia įvedinėti savo tvarką. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomas 1944 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos SSR Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus vadovo pasirašytas raštas, kuriuo siūloma keisti miesto gatvių pavadinimus. Prie kreipimosi į Panevėžio m. Vykdomojo komiteto pirmininką pridėtas visų Panevėžio miesto gatvių sąrašas su 68-ių gatvių pavadinimais. Tarp jų paminėta ir Agronomijos gatvė. 1962 m. liepos 12 d. Agronomijos gatvės pavadinimas buvo pakeistas į P. Rotomskio.

Povilas Rotomskis (1906–1962) – bolševikinio-revoliucinio judėjimo dalyvis, vėliau – kultūros darbuotojas. 1916 m. netekęs tėvų atsidūrė Riazanės lietuvių vaikų namuose, kurių auklėtiniai 1918 m. buvo pervežti į Vilnių ir išdalyti pasiturintiems ūkininkams. P. Rotomskis pateko į Naudvario (Raseinių raj.) dvarelį, kur iki 1920 m. dirbo įvairius ūkio darbus. 1923 m. baigęs Žagarės progimnaziją, lankė Kėdainių mokytojų kursus. 1923–1926 m. mokytojavo Žagarės pradžios mokykloje. 1926–1928 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, įstojo į nelegalios Lietuvos komunistų partijos gretas, bolševikines idėjas platino tarp Panevėžio moksleivių. 1927–1928 m. buvo Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos (komjaunimo) Panevėžio raj. komiteto narys, veikė slapyvardžiu „Tomas“, padėjo organizuoti 1928 m. gegužės pirmosios demonstraciją Panevėžyje. Už revoliucinę veiklą 1928 m. suimtas ir 1930 m. nuteistas kalėti Panevėžyje ir Šiauliuose. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, užėmė aukštas pareigas Lietuvos SSR vyriausybėje. 1942–1944 m. dirbo sovietiniame konsulate Niujorke, nuo 1956 m. – Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos prezidiumo pirmininkas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. lapkričio 5 d. P. Rotomskio gatvė pervadinta į Marijonų. Dar ilgai panevėžiečiai gatvę minėjo senuoju pavadinimu – prie jo buvo labai įpratę.

Draugystės skveras

Senų medžių parkas šalia P. Rotomskio (dab. Marijonų) gatvės mena tarpukario laikus, kai vyskupo Kazimiero Paltaroko paskirtame sklype ėmė kurtis vienuoliai marijonai. Trijų hektarų ploto sode vienuoliai augino dekoratyvinius medžius, rūpinosi daržais ir gėlynais.

Sovietmečiu, kai teritorija buvo suvalstybinta, skveras imtas vadinti Draugystės vardu. Pastebėta, kad parke auga maumedis ir daug kitų retų, moksliniu-pažintiniu požiūriu vertingų medžių. Gyventojai siūlė augmeniją saugoti, o prie įdomesnių medžių ar jų grupių padaryti užrašus, kad panevėžiečiai ar miesto svečiai galėtų sužinoti retų augalų apytikrį amžių, kaip jie čia atsirado, iš kur atvežti ir pan. Šis darbas nebuvo atliktas.

Panevėžio vaikų dailės mokykla P. Rotomskio g. 24

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienuoliai marijonai Panevėžyje, dabartinėje Marijonų gatvėje pastatė noviciato mūrinį pastatą ir koplyčią. Sovietmečiu šios patalpos iš jų buvo atimtos ir nacionalizuotos. Jose kurį laiką veikė vaikų darželis, buvo archyvo saugyklos ir kt. 1970 m. į šį pastatą įsikėlė Vaikų dailės mokykla (iki tol trejus metus veikusi 7-ojoje vidurinėje mokykloje).

1972 m. vaikų dailės mokykla perorganizuota į dešimtmetę dailės mokyklą. Mokiniai galėjo pasirinkti vieną iš meno šakų: skulptūrą, tapybą ar piešimą. Per savaitę vykdavo du–trys užsiėmimai. Į parengiamąją grupę buvo priimami 1–4 klasių mokiniai, į vaikų dailės mokyklą – 5–11 klasių mokiniai, o į vakarinę dailės mokyklą – suaugusieji nuo 18 metų. Pastariesiems mokslas truko ketverius metus.

Pirmojoje vakarinio skyriaus laidoje tarp 26 diplomantų buvo ir Stasė Mikeliūnienė – Panevėžio viešosios bibliotekos Bibliografinio skyriaus vedėja. Diplomantų darbų parodoje eksponuoti grafikos, tapybos ir skulptūros kūriniai. Vienoje iš parodų eksponuotas ir A. Pajuodžio darbas „Dujotiekio kasimas“.

Panevėžio miesto tarybos sprendimu, 1994 m. gegužės 27 d. Vaikų dailės mokyklos pastatas grąžintas Bažnyčiai.

Pirmasis visuomeninis prekybos centras mieste

1966 m. plačiais langų stiklais sutvisko pirmasis mieste visuomeninis prekybos centras. Šis statinių ansamblis, kuriame buvo 1952 m² naudingo ploto, sujungtas vienu stogu, P. Rotomskio g. 27 pastatytas beveik per vienerius metus. Naują modernų pirmąjį mieste karkasinio tipo pastatą iš geležies, betono ir stiklo pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba.

Visuomeniniame prekybos centre naujiems mikrorajono gyventojams teikta aibė paslaugų ir patarnavimų: veikė valgyklų, restoranų ir kavinių tresto susivienijimas „Bičiulis“, 108 vietų valgykla (vėliau – restoranas „Bičiulis“); Prekybos valdybos įstaigos parduotuvė Nr. 33, gastronomas, daržovių parduotuvė.

Paslaugas teikė ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Buitis“ rūbų taisymo dirbtuvė, vyrų ir moterų kirpyklos, vaikiškų rūbų siuvykla, drabužių priėmimo cheminiam valymui punktas, juvelyrinė dirbtuvė. Muzikos instrumentų bei techniškai sudėtingų prietaisų remonto dirbtuvių lentynos greitai užsipildė taisyti atneštais akordeonais, aritmometrais, net skaičiavimo mašinomis. Pirmasis užsakymas buvo iš durpynų kontoros atvežtos suremontuoti dvi sugedusios rašomosios mašinėlės.

Taip pat kurį laiką čia veikė ir Panevėžio ekskursijų biuras; buvo įrengta Namų valdybos salė, kurioje tilpo keli šimtai žmonių – buvo numatyta joje demonstruoti filmus, organizuoti susirinkimus bei koncertus.

Po vienu stogu veikė miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Prekybos valdybos klubas ir Komjaunimo komitetas.

Pirmasis devynaukštis pastatas mieste

1966 m. visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“ pašonėje, P. Rotomskio g. 29, Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba pastatė pirmąjį mieste devynaukštį gyvenamąjį namą. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai nuo 12 iki 22 m2 dydžio viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai. Liftą devynaukštyje sumontavo specialistai iš Leningrado. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno. Juokauta, kad čia apsigyvenusiems futbolo mėgėjams nereikės pirkti bilieto į stadioną – futbolo rungtynes galės stebėti neišeidami iš namų, atsisėdę prie lango.

Kitos įstaigos P. Rotomskio gatvėje

Šioje gatvėje buvo labai daug įvairiausių įstaigų įstaigėlių, bendrabučių ir kontorų. Visos jos buvo sovietinės valstybės nuosavybė.

P. Rotomskio g. 33 buvo įsikūrusi Maisto prekių prekybos susivienijimo Apyskaitų grupė. 36-ame name sovietmečiu veikė daug įvairiausių įstaigų: Parodomojo statybos tresto gyvenamųjų namų eksploatavimo kontora; 6-oji statybos valdyba; Kilnojama mechanizuota kolona; Pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo valstybinės priežiūros (prie Lietuvos SSR MT) Panevėžio inspekcija; 7-ojo tresto „Glavneftemontaž“ (rusiškų terminų trumpiniai) Pabaltijo specializuotos montavimo valdybos aikštelė Nr. 3; tresto „Sevzapmontažautomatika“ Vilniaus specializuotos montavimo valdybos Panevėžio aikštelė (vėliau – P. Rotomskio g. 51)*; Vilniaus 9-osios paleidimo-derinimo valdybos elektrosaugos Panevėžio skyrius (vėliau – Lietuvos TSR Elektros montavimo darbų tresto Panevėžio elektros montavimo valdyba); Panevėžio zonos medienos apsaugos inspekcija. Taip pat šiame pastate buvo ir Parodomojo statybos tresto bendrabutis.

P. Rotomskio g. 39 veikė Taupomoji kasa Nr. 6765/08; 41-ame name buvo įsikūrusi 293-ioji vaistinė.

P. Rotomskio g. 45 kurį laiką buvo Panevėžio rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus padalinys – Pionierių namai; rajono neakivaizdinė mokykla. Taip pat šiame pastate buvo Pramoninių prekių prekybos susivienijimo parduotuvė Nr. 5; Valstybinė kuro ir durpių produkcijos kokybės inspekcija Panevėžio inspekcinis punktas; Panevėžio rajono valstybinė sėklos inspekcija; Tarprajoninis augalų karantino punktas; Sodininkystės draugijos gėlininkystės skyrius; Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos Panevėžio rajono komitetas; Komunalinės butų ūkio valdybos specializuotos autotransporto įmonės bendrabutis.

P. Rotomskio g. 49 buvo Parodomojo statybos tresto bendrabučio pirmas korpusas. Beje, bendrabučius P. Rotomskio gatvėje 1961 m. pastatė Panevėžio statybos trestas. P. Rotomskio g. 59 kurį laiką veikė Valgyklų susivienijimo „Aušra“ 24-oji valgykla (vėliau – P. Rotomskio g. 14)*.

Šį sąrašą Panevėžio gyventojai, dirbę ir gyvenę šioje gatvėje, dar tikrai galėtų papildyti ir patobulinti. Juk išlieka tik tai, kas užrašyta.

*Adresas iš: Panevėžio miesto abonentų sąrašas, Panevėžys, 1978, 1986 m.

Iliustracija: Miesto parke. Panevėžys, 1967 m. Atvirukas. F. Juodikaitienės nuotr.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas