Suteikiant pavadinimus miestų gatvėms dažniausiai parenkamos ten gyvenusių žymių žmonių pavardės, įamžinami reikšmingi įvykiai, šalia buvę svarbūs objektai ar vietovardžiai. Kiekvieno miesto ir miestelio gatvių pavadinimai liudija puoselėjamą savo krašto istorinę atmintį.

Gatvių vardų kaitaliojimo vajus Lietuvoje prasidėjo okupacijų metais. Kiekviena okupacinė valdžia gatvių pavadinimus keitė pagal savo vertybių sampratą, naikindama krašto autentiškumą. Neprilygstama šioje veikloje buvo okupacinė sovietų valdžia, nemažai daliai gatvių ir aikščių suteikusi sovietinių simbolių ar komunistinei valdžiai nusipelniusių žmonių vardus. Istorinius gatvių pavadinimus Lietuva susigrąžino tik atgavusi nepriklausomybę.

Miesto gatvės 1954 m. „rinkiminių punktų“ sąrašuose

Praėjus dešimtmečiui nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios, dalis Panevėžio miesto gatvių jau buvo pervadintos. Tuometinei miesto valdžiai 1954 m. priėmus sprendimą dėl „rinkiminių punktų“ sudarymo, į rinkimus gyventojai buvo pakviesti iš 179 miesto gatvių. Nemažai daliai gatvių jau buvo suteikti sovietinių politinių, visuomeninių, ideologinių veikėjų arba Rusijos imperijos istorinių asmenybių vardai.

Panevėžiečiams teko deklaruoti savo gyvenamąsias vietas gatvėse, pavadintose naujais, jiems neįprastais pavadinimais: V. Bernotėno, P. Cvirkos, R. Čarno, A. Domaševičiaus, J. Garelio, K. Giedriaus, L. Giros, N. Gogolio, M. Gorkio, J. Greifenbergerio, J. Jonušo, V. Kapsuko-Mickevičiaus, M. Kutuzovo, M. Margytės, M. Melnikaitės, K. Požėlos, A. Puškino, O. Sukackienės, P. Štaro, L. Tolstojaus, K. Vorošilovo ir kt.

Nemažoje dalyje Panevėžio gatvių pavadinimų atsispindėjo didžiuliai komunistinės visuomenės kūrimo užmojai: Darbininkų, Gegužės 9-osios, Gegužės 1-osios, Kolūkiečių, Liaudies, Pergalės, Oriolo, Raudonojo švyturio, Revoliucionierių. 1954 m. buvo likę senųjų gatvių pavadinimų, kurie netrukus buvo pakeisti: Agronomijos, Amatų, Mažųjų Plukių, Senkapių, Skaityklos, Skerdyklos, Tilto ir kt.

Vėliau gatvių pavadinimų Panevėžyje sąrašą papildė naujų SSRS simbolių, politinių, visuomeninių bei ideologinių veikėjų pavardės. Atsirado Lietuvos TSR 40-mečio, TSRS 60-mečio, 51-osios armijos, V. Valsiūnienės, V. Andrijanovo, P. Rotomskio, J. Gagarino gatvių pavadinimai.

Per visą sovietmetį, iki pat nepriklausomybės atkūrimo Panevėžyje išliko nepakeisti Aldonos, Algirdo, Aukštaičių, G. Bitės, K. Būgos, S. Daukanto, Kanklių, Mindaugo, Pilėnų, Respublikos, Žemaičių ir kt. gatvių pavadinimai, kurie, atrodo, sovietinei valdžiai tikrai turėjo nepatikti.

Buvo ir prospektas, ir bulvaras, ir vienkiemių

XX a. 6 deš. viduryje mieste buvo devynios aikštės: Darbo, Keturių komunarų, Komjaunimo, Kooperacijos, Lenino, Salomėjos Nėries, Pionierių, Tarybų ir Vienybės. Keturios alėjos vadintos Liepų, Taikos, Topolių, Vaižganto vardais. Sovietmečiu mieste buvo ir vienas bulvaras, pavadintas sovietinio saugumo įkūrėjo, liaudyje vadintu „kruvinuoju“, F. Dzeržinskio vardu. Šalia Nevėžio upės vingiavo Liepos 21-osios d. (1940 m. liepos 21 d. – Lietuvoje paskelbta sovietinė santvarka) prospektas. Plačios gatvės vadintos Velžio keliu bei Pajuostės plentu, buvo Paežerio ir Pažangos skersgatviai. Miesto teritorijai priklausė ir Plukių kaimas bei atokiau nuo Janonio, Klaipėdos bei Senamiesčio gatvių buvę vienkiemiai.

Pasaulyje nėra tradicijos kaitalioti gatvių ir aikščių pavadinimų. Tokie gatvių vardų pakeitimai žeidžia visuomenės istorinę atmintį, brangiai kainuoja bei įneša daug sumaišties. Nuo 1990 m., kai buvo grąžinti istoriniai gatvių vardai, laikomasi nuostatos jų nebekeisti.

Nuotraukoje – Respublikos g., Panevėžys, 1955 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas