Panevėžio miestui jau daugiau kaip 500 metų. Padavimuose pasakojama, kad kadais čia ošė plačios girios, kairiajame Nevėžio krante buvo žinyčia ir gyveno krivis. Įsigalint krikščionybei, krivis pasitraukė į Truskavos miškus ir mirė Okainių sodžiuje (dab. Kėdainių raj.).

XIV a. dešinėje Nevėžio pusėje kūrėsi Senasis Panevėžys.

Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras lankydamas vyskupiją, aptikęs, kad Ramygalos parapijoje prie Nevėžio upės, Vilkatupio ežero, Žiurblio pievoje, kaip kokioje saloje liko pagonybės apraiškų. Šventadieniais ten susirinkę žmonės pagonių papročiu kūrena šventą ugnį, daro kažkokias slaptas apeigas. Vyskupas tai pranešė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kuris pasirūpino, kad čia būtų pastatyta bažnyčia.

1503 m. rugsėjo 7 d. donacijos aktu, surašytu Vilniuje šv. Mergelės Marijos gimimo vigilijos dieną, kunigaikštis Aleksandras savo dvaro žemių plotą tarp Nevėžio ir Lėvens upių, o skersai tarp Vilkotupio ežero ir Zurblio pievos, padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos klebonui. Kartu iškėlė sąlygą, kad nurodytoje vietoje prie Nevėžio, kelių į Vabalninką, Venslaviškį ir Pušalotą sankirtoje, būtinai būtų pastatyta bažnyčia – Ramygalos bažnyčios filija. Taip prasidėjo Panevėžio istorija. Nuo 1994 m. rugsėjo 7 d. švenčiama Panevėžio miesto įkūrimo diena.

Panevėžio miesto pirmųjų gatvių istoriją plačiausiai tyrinėjo Algimantas Miškinis. Miestas kūrėsi iš kelių dalių. Pirmiausia Senasis ir kiek vėliau Naujasis Panevėžys.

1554‒1556 m. Žemaičių žemės aprašyme minimas Panevėžio miestelis. Jame vykdavo turgūs, buvo 3 gatvės be pavadinimų. Vėliau iš jų išaugo tada didžiausia Ramygalos gatvė, kita gatvė ‒ kelias į Livoniją, vėliau – Šeduvos gatvė. Trečia gatvė sutapo su keliu, vedusiu per tiltą į Senąjį Panevėžį ir Šiaurės rytų Lietuvą. Visos trys gatvės vedė į Turgaus aikštę. Gal buvo ir daugiau gatvių, bet jos nepaminėtos, nes jose nebuvo sodybų. Tikriausiai dar buvo du keliai: Panevėžys‒Krekenava ir Panevėžys‒Ukmergė.

1720 m. Senajame Panevėžyje gyveno apie 100 žmonių. Tai buvo maža gyvenvietė. 1781 m. Senajame Panevėžyje buvo dvi gatvės. Yra nuomonių, kad seniausia miesto gatvė gali būti dabartinė Senamiesčio gatvė.

1764 m. Naujajame Panevėžyje buvo 101 sodyba ir 3 gatvės: Ramygalos gatvė, gatvelė į Raguvą, Šeduvos gatvė, kurioje minima buvus 13 sodybų. Buvo viena Turgaus aikštė.

1761 m. inventoriuje užfiksuota, kad Senajame Panevėžyje buvo 2 gatvės: palei Nevėžį einanti gatvė ir gatvė, vedusi iš turgaus. XVIII a. Senasis Panevėžys buvo kaimas. XVII‒XVIII a. Senasis Panevėžys neaugo, nes neatlaikė Naujojo konkurencijos. 1766 m. Naujajame Panevėžyje gyveno 254 žydai. Jie mieste įsikūrė XVII a. antroje pusėje, po 1654‒1667 m. karų.

1789 m. pirmąkart aprašytas Mikolajevo miestelis. Jame minima 10 dūmų ir smuklė. Čia buvo tik didelė aikštė, apsupta sodybų.

1788 m. Naujame Panevėžyje buvo Ramygalos, Šeduvos, Krekenavos, Pumpėnų, Lauko, Skersgatvio, Dvaro ir Išgenos gatvės. 1807 m. Naujajame Panevėžyje buvo 9 gatvės: Dvaro, Ramygalos, Šeduvos, Malūno, Krekenavos, Išgenos, Skersgatvio ir Tilto. Pagal tuometinius duomenis, lyg trūko vieno gatvės pavadinimo.

Iki XIX a. pradžios Panevėžio gatvės buvo negrįstos. 1820 m. išleistas Panevėžio apskrities valdybos įsakymas grįsti gatves. Nurodyta, kad valstiečiai, vykdami į turgų, turi atgabenti po kelis akmenis. 1826 m. gatvės pradėtos grįsti.

Tokia yra trumpa pirmųjų miesto gatvių atsiradimo istorija. Šaltiniuose pateikiama informacija yra kiek prieštaringa, kai kurie duomenys nesutampa.

Nuotraukos:
1. Šeduvos gatvė. XX a. pr.
2. Turgaus aikštė. XX a. pr.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas