1940 m. vyko nemažai švietimo srities reformų. Vietose įsteigti švietimo skyriai, ku­riems iš centro vadovavo Švietimo ministerija. Švietimo skyriaus vadovo pareigos suteiktos E. Levinskui. 1940 m. veikė 2 lietuviškos gimnazijos (berniukų ir mergaičių), 2 žydų gimnazijos (realinė Elektros gatvėje ir klasikinė Ramygalos gatvėje), 2 amatų mokyklos (berniukų ir mergaičių), nepilna suaugusiųjų gimnazija, buvo kuria­ma progimnazija, kurioje dėstyta rusų kalba, darbą toliau tęsė prekybos mokykla, veikė kelios pradinės mokyklos.

1940–1941 m. mokslo metai prasidėjo rugsėjo 15 dieną. Buvo įvesta naujų disciplinų: rusų kal­ba, SSRS istorija ir SSRS Konstitucija. Pagrindine užsienio kalba paskelbta rusų. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokyklos, uždrausta dėstyti tikybą. Mergaičių gimna­zijos patalpos dar nuo 1940 m. birželio buvo užimtos Raudonosios armijos. Dėl to mergaitės ir berniu­kai mokslo metus pradėjo vienose patalpose Respublikos gatvėje, buvusioje vyrų gimnazijoje. Vieni mokėsi iš ryto, kiti – po pietų. Vėliau įvesta ir mišrių klasių. Buvusi vyrų gimnazija pavadinta gimnazija Nr. 1, o buvusi mergaičių – gimnazija Nr. 2. Abiejų gimnazijų direktoriaus pareigos pavestos eiti iš Tauragės atvykusiam lituanistui Jonas Navasaičiui. Paskirta ir po 2 vicedirektorius: į pirmąją gimnaziją – J. Janulionis ir P. Tamonis, o į antrąją – O. Maksimaitienė ir A. Kasperavičius. Gimna­zijose veikė bendra komjaunimo organizacija. Jai vadovavo V. Glovackas, kartais spaudoje vadina­mas V. Glovackiu. 1940 m. spalio mėn. pirmojoje gimnazijoje dirbo 31 mokytojas ir mokėsi 700 mokinių. Panašiai buvo ir mergaičių gimnazijoje. 1940 m. rugsėjo pabaigoje pradėtos formuoti mišrios klasės. Nuo 1941 m. sausio mėn., armijai išsikėlus iš mergaičių gimnazijos patalpų, pamokos prasidėdavo tik iš ryto.

Reformos neaplenkė ir abiejų amatų mokyklų. Berniukų amatų mokykla pervadinta amatų mo­kykla Nr. 1, o mergaičių – amatų mokykla Nr. 2. Prekybos mokykla pavadinimo nepakeitė, jos direktoriumi paskirtas Vladas Klusis. Vokiečiams užėmus Klaipėdą, šio miesto prekybos mokykla atkelta į Panevėžį..

Iki 1940 m. Panevėžio mieste veikė tik keli labdaringų organizacijų išlaikomi vaikų darželiai, bet valstybinio nebuvo nė vieno. Sovietų valdžiai ėmus kurti valstybinius vaikų darželius, Panevėžyje jų buvo įsteigta šeši. Vienam jų atiduota nacionalizuota žinomo Panevėžio advokato Česlovo Petruškevičiaus vila Smėlynės gatvės gale.

1941 m. kovo l d. Panevėžyje įkurti gailestingųjų medicinos seserų kursai. Jų iniciatorius – žinomas panevėžietis gydytojas Mykolas Marcinkevičius. Greitai buvo surinkti visi moksleiviai, bet kursai taip ir neišleido nė vienos laidos. Jie atkurti tik po karo.

1941 m. kovo 13 d. abiejų gimnazijų direktoriumi paskirtas Jonas Keisminas, o J. Navasaitis ir P. Tamonis iškelti. Jonas Keisminas anksčiau dirbo Konstitucijos mokytoju. 1941 m. pavasarį amatų mokyklos perorganizuotos į fabrikinio-gamybinio mokymo mokyklas. 1941 m. gegužės 23 d. 154 asmenys, tarp jų 20 moterų, baigė statybininkų kursus ir pradėjo dirbti. 1941 m. gegužės 29 d. Panevėžio 2-ąją amatų mokyklą baigė 51 mergaitė. Egzaminus laikė siuvimo, audimo, mezgimo ir namų ruošos skyriai. Geriausiais pažymiais įvertintos moksleivės O. Svedarauskaitė, O. Suveizdytė ir J. Bernotaitė. Taip Panevėžio mokyklos baigė 1940–1941 m. mokslo metus.

Kultūra 1940–1941 m.

1940–1941 m. Panevėžio kultūrinis gyvenimas pažymėtas pokyčių gausa. Tam nemažai įtakos turėjo naujosios valdžios politika, nukreipta prieš katalikų bažnyčią. Uždaryta daug  religinės pakraipos jaunimo organizacijų, sąlygos veikti darėsi vis sudėtingesnės ir bažnytiniams chorams. Liko neįgyvendintas projektas, kuriuo siekta Panevėžio mieste pastatyti J. Zikaro sukurtą Nepriklausomybės paminklą.

Bene svarbiausias įvykis miesto kultūriniame gyvenime – Panevėžio dramos teatro įkūrimas. Šis įsteigtas 1940 m. lapkričio 21 d. LSSR švietimo komisaro įsakymu. Pirmaisiais teatro aktoriais tapo J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėdis, S. Kosmauskas, J. Matulaitytė, J. Miltinis, K. Vitkus ir daugelis kitų. Žymiausias jų – Juozas Miltinis, gimęs 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenėje. 1932 m. jis išvyko į Paryžių, kur mokėsi ketverius metus. 1937–1938 m. tobulinosi Londone. 1938 m. grįžo į Lietuvą, 1940 m. tapo garsiausio dramos teatro Panevėžio mieste įsteigėju. Aktoriams  vaidinti paskirti S. Montvilo teatro rūmai. 1941 m. sausio mėn. aktoriai apgyvendinti Agronomijos g. vienuolyno patalpose, jie repetuoti galėjo ir koplyčioje. 1941 m. kovo 15 d. pastatytas pirmasis teatro spektaklis – N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“. Dažnai ši diena ir laikoma dramos teatro įkūrimo data. Premjeroje dalyvavo tuometė Panevėžio ap­skrities partinė valdžia ir Panevėžio miesto vykdomojo komiteto atstovai: apskrities LKP(b) komite­to sekretoriai J. Kunčinas, M. Sorokinas, miesto vykdomojo komiteto sekretorius R. Davydovas. Minėtame spektaklyje vaizduota sovietų pasieniečių kova su japonais. 1941 m. balandžio 26 d. pastatytas antrasis spektaklis – B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“. Veiksmas vyksta XVI a. Venecijoje, spektaklyje parodyta sukčiaus Volponės veikla Venecijoje. Ši antroji premjera tapo tikru triumfu. Panevėžio dramos teatras iškart tapo garsus visoje Lietuvoje. 1941 m. gegužės 1 d. Panevėžio aktoriai dalyvavo Gegužės pirmosios demonstracijoje. 1941 m. gegužės 3 d. teatras išvyko pirmųjų gastrolių į Biržus, Pasvalį, Uteną, o gegužės pabaigoje apsilankė ir Kaune.

Sovietinėje Lietuvoje Panevėžys ilgi neturėjo savo laikraščio. Nepriklausomybės metais spausdinti periodiniai leidiniai savo veiklą nutraukė. 1941 m. balandžio 12 d. išėjo pirmasis „Panevėžio tiesos“ numeris. Jis skelbtas LKP(b) Panevėžio apskrities partijos komiteto ir miesto bei apskrities vykdomųjų komitetų laikraščiu. Leidinys kainavo 10 kapeikų. Iš viso išleista 11 jo numerių, paskutinis – 1941 m. birželio 21 dieną. „Panevėžio tiesos“ redaktoriumi dirbo Abraomas Kacas, gimęs 1920 m. darbininko šeimoje. Būdamas trylikos metų pastarasis įstojo į komjaunimo organizaciją. 1936 m. buvo suimtas ir kalėjo už komunistinę veiklą. 1940 m. A. Kacas įstojo į LKP(b). 1941 m. birželio 23 d. pasitraukė iš miesto bei išgabeno pinigų iš Panevėžio banko. A. Kacas žuvo karo pabaigoje grįždamas į Panevėžį.

Aktyviai kultūrą Panevėžio mieste propagavo „Meno kuopa“, veikusi Vyrų gimnazijoje. Iš pradžių sovietiniais metais šiam būreliui vadovavo žinomas poetas ir literatas Pau­lius Drevinis, vėliau – Albinas Mališauskas. Pastarasis tragiškai žuvo nacių okupacijos laikais. Kultūrine veikla užsiėmė ir daugiau Panevėžio miesto įstaigų: biblioteka, muziejus ir kt. 1940–1941 m. Panevėžyje veikusiuose kino teatruose pradėti demonstruoti sovietiniai filmai. Panevėžio mieste ėmė lankytis aktoriai iš Sovietų Sąjungos, tarp jų – įžymusis Igoris Iljinskis. Kino filmai pradėti rodyti ir mažesniuose miesteliuose. 1941 m. balandžio–gegužės mėn. įkurtas Panevėžio apskrities archyvas.

Prie Panevėžio dramos teatro veikė moksleivių artistų grupė. 1941 m. gegužės 31 d. Panevėžio gimnazijos moksleiviai parodė pirmąjį vaikų teatro spektaklį. Jis sukurtas pagal lietuvių liaudies pasaką „Lapė gudragalvė“. Gerai vaidino moksleiviai J. Marcinkevičius, J. Marcinkevičiūtė, R. Pernovaitė ir kt.

Nemažai dėmesio buvo skiriama sportui, Panevėžio mieste įsteigtas klubas „Raudonasis sportas“. Vykdavo krepšinio, tinklinio, gimnastikos varžybos, jose dažniausiai  rungtyniaudavo moksleiviai. 1941 m. balandžio mėn. mieste vyko Panevėžio ir Pasvalio moksleivių komandų tinklinio varžybos.

Nuotraukos:
1. Gydytojas Mykolas Marcinkevičius.
2. Panevėžio dramos teatro kolektyvas.
3. Panevėžio dramos teatro kolektyvas repeticijų salėje. 1941 m.
4. Dokumentas teatro organizacijos klausimu. 1940 m.

Nuotraukos iš privačios kolekcijos.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas