Panevėžyje nuo seno veikė viešosios pirtys, kuriose miestiečiai galėjo praustis.

Dar 1936 m. miesto valdžia, sudarydama ateinančių metų planus paminėjo, kad miestui labai reikia naujos pirties, nes senoji, pastatyta prieš 100 metų, jau netinkama naudoti. Ji nebeatitiko higienos reikalavimų, net manyta, kad dėl šios pirties mieste plinta ligos. Sanitarijos specialistai jau seniai siūlė senąją pirtį uždaryti, bet šis sprendimas buvo vis atidedamas. Naująją pirtį ketinta pastatyti 1937 m. buvusio savivaldybės malūno vietoje. Statyboms planuota išleisti 180 tūkst. litų¹. Vyresnio amžiaus panevėžiečiai dar mena senąją pirtį miesto centre, Pirties g. 1, kairėje Nevėžio pakrantėje, priešais tiltą, jungiantį dabartines J. Basanavičiaus ir Smėlynės gatves. Pirties gatvė nunyko sovietmečiu, kai senoji pirtis buvo nugriauta.

1948 m. visi senosios pirties pastatai įvertinti 370 450 rub.²: pirties pastatas – 320 480, katilinė – 20 950, gyvenamasis namas – 24 460, sandėlis – 4 560 rub. Tais metais mieste atidaryta nauja pirtis ir dalis inventoriaus iš senos pirties perkelta į naująją.

1954 m. Panevėžyje veikė dvi komunalinės pirtys: pirtis nr. 1 – Pirties g. 1, pirtis nr. 2 – Plukių (dab. A. Mackevičiaus) gatvėje. Abi priklausė Panevėžio m. Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui. Į pirtį Plūkių gatvėje galima buvo paskambinti telefonu, surinkus numerį 283. Senoji pirtis Pirties gatvėje kapitaliai suremontuota.

Sovietmečiu iš anksto planuota, kiek kurioje pirtyje gali nusiprausti žmonių³: „Pirties Nr 1 pajėgumas – 80 vietų, 2 pirties pajėgumas – 120 vietų, iš viso 200 vietų. 1954 m. pirčių pralaidumo planas 180 000 žmonių, planas įvykdytas 171 040 žm., kas sudaro 95 proc. duoto plano.“ Pirties administracija, neįvykdžiusi numatyto plano, turėdavo rašyti pasiteisinimą valdžiai, kodėl taip atsitiko. Dažnai skųstasi, kad „kuras viršijo planines sumas“, brangiai kainavo vanduo, elektros energija, amortizacija. Taip pat pirčiai buvo nuostolingas nemokamas arba pigesnis kareivių bei kai kurių mokyklų mokinių lankymasis.

1954 m. patikrinus senosios pirties inventorių rasta⁴: 2 rašomieji stalai, 20 kėdžių, 52 suolai, 15 pusminkščių kėdžių, 41 dvivietis fotelis, 2 vienviečiai foteliai, 51 spintutė, 1 sofa, 1 skarda apkalta spinta, 26 kabyklos, 11 veidrodžių, 109 „tazikai“ (dubenys vandeniui), 1 bakas, 2 statinės, 18 kibirų, 1 garo katilo knyga,1 portretas, 6 šiukšlių dėžės, 1 skylamušis, 1 rašalinė, 1 sienlaikraštis, 9 „lozungai“ (ideologiniai šūkiai, užrašyti ant tam tikros medžiagos), 2 skaitytuvai, 1 sieninis laikrodis, 9 „kranai“ (čiaupai), 1 praustuvas, 4 gesintuvai, 1 grafinas, 22 užuolaidos, 2 „spjaudyklės“, 1 termometras, 34 elektros lemputės, 1 dezinfekcinė dėžutė, 6 guminiai batai, 2 „bružuoklės“ (dildės), 15 „žiurstų“ (prijuosčių), 10 kombinezonų ir daug kitokių daiktų.

1954 m. Panevėžio miesto valdžia, nusprendusi pagerinti pirčių darbą, jų direktorių, „draugą“ Katiną įpareigojo⁵:

1. Iš pagrindų pagerinti lankytojų aptarnavimą, nedaleisti nemandagaus lankytojų aptarnavimo, užtikrinti reikalingą švaros palaikymą pirtyse, organizuoti lenktyniavimą dėl puikaus aptarnavimo kolektyvui vardo pripažinimo.
2. Užtikrinti besąlyginį 1954 metų plano įvykdymą, pagal visus rodiklius.
3. Aprūpinti pirčių laukiamuosius kambarius reikalingu inventorium, radio taškais, spauda ir plakatais.
4. Užtikrinti, kad pirtyse būtų nemažiau, kaip 3-jų mėnesių kuro atsarga.
5. Pareikalauti iš Statybos-remonto kontoros viršininko drg. Kuodžio įykdyti III-jo sušaukimo XVIII sesijos sprendimą dėl dez. kameros įrengimo ir vonių skyriaus užbaigimo pirtyje Nr. 1.
6. Įpareigoti kuro skyriaus direktorių drg. Urbanavičių laiku aprūpinti pirtis kuru.
7. Įpareigoti Komunalinio ūkio skyriaus vedėją drg. Čuiko sistematiškai kontroliuoti pirčių darbą, o reikalui esant suteikti praktinę paramą.
8. Įpareigoti sanitarinės epideminės stoties vyr. gydytoją drg. Ragelį sustiprinti kontrolę dėl miesto pirčių sanitarinio stovio pagerinimo.
9. Prašyti LTSR Komunalinio Ūkio Ministeriją padidinti Panevėžio miesto pirtims 4 etatinius vienetus: dviejų valytojų ir dviejų kurikų.
10. Šio sprendimo vykdymo kontrolę pavesti komunalinio ūkio skyriaus vedėjui drg. Čuiko.

Taip pat miesto valdžia nurodydavo, kur kokius gėlėmis apsodintus žemės plotus įrengti. 1953 m. Vykdomasis komitetas nusprendė apželdinti miesto pirties sklypą „iš Plūkių gatvės, įruošiant gazonus“.

Vyresnio amžiaus panevėžiečiai mena, kaip sovietiniais laikais miesto gatvėmis į pirtį maudytis žygiuodavo kareiviai iš kareivinių: su daina, nešdamiesi metalinius dubenis ir vantas vanojimuisi.

Vargo turėdavo našlės, kurios kartu atsivesdavo praustis savo sūnelius: kitos moterys tuo piktindavosi. Vienu metu pirtyje kabojo iškaba, kurioje buvo nurodyta, kokio amžiaus vaikai įleidžiami praustis kartu su motinomis. Vyresnius vaikus į pirtį vesdavosi kaimynai.

Kol pirtyse nebuvo dušo, lankytojai iš čiaupo prisileisdavo šilto ir šalto vandens pramaišiui į dubenį ir nešdavosi jį prie sienos ant suolo, kur visi susėdę prausdavosi vienas šalia kito. Buvo laikas, kai vandenį maudymuisi pirties darbuotojai semdavo tiesiog iš Nevėžio upės ir jį pašildydavo. Norinčiųjų praustis prieš šventes būdavo ypač daug, gatvėje stovėdavo eilės žmonių.

Sovietmečiu viešoji pirtis pastatyta J. Gagarino (dab. Ukmergės) g., ji veikė iki 2020 m.

Dar viena pirtis Panevėžyje veikė Sandėlių gatvėje. Joje prausdavosi geležinkelininkų šeimos bei aplinkinių gatvių gyventojai.

¹ Pilkauskas, D. 1936 m. penkmečio planas Panevėžyje. 2018 m. gegužės 11 d., prieiga internete: https://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/1936-m-penkmecio-planas-panevezyje/
² Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 193, ap. 1, b. 4, l. 39.
³ Ten pat, b. 35, l. 27.
⁴ Ten pat, l. 23–24.
⁵ Ten pat, f. 14, ap. 1, b. 99, l. 786–787.

Nuotraukoje – Laisvės tiltas Panevėžyje. Apie 1957 m. Dešinėje – senoji miesto pirtis Pirties g. 1. Iš R. V. Vitkausko asmeninės nuotraukų kolekcijos.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas