Lietuvos nepriklausomybės akte, priimtame 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, buvo numatyta institucija, kuri turėjo nustatyti „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis“. Tai atlikti privalėjo „kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Dėl Sovietų Rusijos intervencijos, kovų už valstybės nepriklausomybę su bermontininkais ir Lenkija šios institucijos sušaukimas tapo įmanomas tik praėjus daugiau nei dvejiems metams po valstybės atkūrimo deklaravimo.

Steigiamojo Seimo atidarymas

Steigiamasis Seimas buvo atidarytas 1920 m. gegužės 15 d. Kaune. Ta proga ši diena Ministrų Kabineto nutarimu Lietuvoje buvo paskelbta šventine. Nedirbo visos valstybės ir visuomenės įstaigos. Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei laikinojoje sostinėje vyko renginiai, skirti šiam įvykiui pažymėti. Kaune iškilmės prasidėjo pamaldomis Katedroje. Pamaldas laikė ir pamokslą pasakė vyskupas augziliaras Juozapas Skvireckas. Pavakare į Kauno miesto teatrą, kur turėjo įvykti Steigiamojo Seimo pirmasis posėdis, ėmė rinktis kviestinė publika. „Patekti į pirmąjį Seimo posėdį buvo taip sunku, kaip tapti pašauktu į rojų,“ – rašė J. Tumas-Vaižgantas¹. Tie, kurie gavo geltonos spalvos bilietus, į teatrą įėjo iš Kęstučio gatvės, o turintieji žalsvus ir rausvus bilietus – valdžios atstovai, Steigiamojo Seimo nariai, užsienio valstybių atstovai ir garbės svečiai – į rūmus rinkosi iš Laisvės alėjos pusės². Iškilmingas posėdis turėjo prasidėti 6 val. vakaro. Kartu su būreliu ką tik išrinktų tautos atstovų teatro slenkstį peržengė ir neaukšta, su kuprele moteris žilstelėjusiais plaukais. Rankoje ji laikė žalsvą bilietą, pažymėtą 50-ju numeriu. Tai buvo visiems žinoma rašytoja, publicistė, varpininkė, dabar dar ir Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Į Steigiamąjį Seimą Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta V-oje (Panevėžio) rinkimų apygardoje pagal Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos rinkiminį sąrašą Nr. 10³. Jį sudarė dvylika asmenų, o pirmąja sąraše buvo įrašyta Bitė. Socialistai liaudininkai demokratai rinkimuose suformavo bloką su Valstiečių sąjunga, nors kandidatus abi partijos kėlė atskirai. Visoje Lietuvoje vyko karšta rinkiminė agitacija. Šaukiamuose susirinkimuose ir mitinguose kalbėjo partijų agitatoriai, pastatų sienos ir tvoros buvo nuklijuotos agitaciniais plakatais ir lapeliais.

1920 m. balandžio 14–16 d. įvykusiuose visuotiniuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti 112 narių. Iš jų 59 priklausė krikščionių demokratų blokui, 29 – Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų blokui, 12 – socialdemokratams. Tautines mažumas atstovavo 6 žydų, 3 lenkų ir 1 vokiečių atstovas. Du Steigiamojo Seimo nariai buvo nepartiniai⁴. G. Petkevičaitė-Bitė buvo vienintelė Socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė, išrinkta Panevėžio rinkiminėje apygardoje. Bloko partnerė Valstiečių sąjunga čia laimėjo du Seimo narių mandatus. Taigi, Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų blokui šioje apygardoje atstovavo trys iš 24-rių joje išrinktų Steigiamojo Seimo narių⁵.

Laikinojo prezidiumo pirmininkė

Pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį 18 val. 15 min. pradėjo Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona. Baigdamas savo kalbą, prezidentas toliau pirmininkauti posėdžiui pakvietė vyriausią amžiumi Seimo narį. Juo buvo prisiekęs advokatas Simonas Rozenbaumas, gimęs 1859 m. rugpjūčio 3 d. ir Steigiamojo Seimo atidarymo dieną turėjęs nepilnus 61 metus. Tačiau pirmininkaujančiojo vietą užėmė ne jis, bet G. Petkevičaitė-Bitė, kuriai tuo metu buvo 59 metai. Dėl šio įvykio istoriografijoje yra pateikiamos kelios versijos: nurodoma, jog rašytoja pirmininkauti buvo pakviesta todėl, jog ji buvo „vyriausia amžiumi lietuvių atstovų tarpe“⁶, keliama prielaida, jog dėl Bitės pirmininkavimo atidarant Steigiamąjį Seimą su žydų atstovais buvo susitarta iš anksto, nes S. Rozenbaumas nemokėjo lietuviškai ir dėl viso to jis netgi neatvyko į iškilmingą posėdį⁷. Yra net tvirtinimų, jog Simonas Rozenbaumas „iš anksto džentelmeniškai pirmininkavimo teisę užleido lietuvių tautai daug nusipelniusiai Bitei“⁸.

Aiškinantis šią situaciją, atkreiptinas dėmesys į Steigiamojo Seimo statuto nuostatas, reglamentuojančias laikinojo prezidiumo sudarymo tvarką. Šio Statuto, Steigiamajame Seime patvirtinto 1920 m. gegužės 18 d., 1 paragrafe nurodoma, jog „Valstybės Prezidentui atidarius Steigiamąjį Seimą, sudaromas laikinasis Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Pirmininko vietą užima seniausias amžiumi atvykusių Steigiamojo Seimo narių. Jam dėl kokios nors priežasties atsisakius pirmininkauti, pirmininko vietą užima sekantis seniausias amžiumi narys“⁹. Tikėtina, jog vadovaujantis šia Statuto reglamentuota tvarka rašytoja ir buvo pakviesta tapti laikinojo prezidiumo pirmininke. Nors visas minėto Statuto tekstas buvo priimtas tik praėjus trims dienoms po pirmojo posėdžio, neabejotina, kad rengiant iškilmingą Steigiamojo Seimo atidarymą buvo vadovautasi nurodytu 1 paragrafu. Šį teiginį pagrindžia faktas, jog dar prieš pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį, gegužės 10 d. darbą pradėjo iš krikščionių demokratų, Valstiečių sąjungos, socialistų liaudininkų demokratų ir socialdemokratų atstovų sudaryta komisija Steigiamojo Seimo statutui parengti¹⁰. Ši komisija, tikriausiai, ir suformulavo minėtą Statuto paragrafą dėl laikinojo prezidiumo sudarymo tvarkos. O Simonas Rozenbaumas neatvyko į pirmąjį posėdį ne todėl, jog nemokėjo lietuvių kalbos ar dėl to, jog taip iš anksto buvo susitarta su žydų frakcija. Jis negalėjo jame dalyvauti, nes tuo metu buvo Maskvoje kaip Lietuvos delegacijos narys derybose su Sovietų Rusija dėl taikos sutarties sudarymo ir į Kauną sugrįžo tik 1920 m. gegužės 29 d.¹¹ Be to, yra išlikę žinių, jog S. Rozenbaumas į Maskvą išvažiavo dar prieš 1920 m. balandžio 23 d., t. y. netgi ankščiau, nei išvyko visa Lietuvos delegacija¹². O Steigiamojo Seimo rinkimų rezultatai Kauno (II) rinkimų apygardoje, kurioje jis ir buvo išrinktas, paskelbti tik gegužės 3 d.¹³ Vadinasi, išvykdamas į Maskvą, S. Rozenbaumas dar net nežinojo ar tikrai yra išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Todėl kalbėti apie kokį nors išankstinį susitarimą užleisti rašytojai pirmininkaujančio vietą atidarant Steigiamąjį Seimą nėra jokio pagrindo. Pasiremiant Statuto 1 paragrafo nuostata, pirmininkauti laikinajam prezidiumui buvo patikėta antram pagal amžių vyriausiam Steigiamojo Seimo nariui t. y. G. Petkevičaitei-Bitei.

Užėmusi laikinojo prezidiumo pirmininko vietą, G. Petkevičaitė-Bitė pakvietė jauniausią amžiumi Steigiamojo Seimo narį eiti sekretoriaus pareigas. Nors to nereikalavo Statutas, bet tokia buvo kitų šalių parlamentų praktika. Todėl laikinojo prezidiumo sekretoriumi tapo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Apie šį įvykį J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Tai buvo sensacija: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vienos moterys. Sufražistėms širdys plaka džiaugsmu“¹⁴. Vargu ar tai, jog laikinojo prezidiumo sekretore tapo taip pat moteris, buvo sufražisčių nuopelnas. Išrinktųjų tautos atstovų tarpe buvo trys jauniausi, 24 metus sukakę, asmenys: Antanas Matulaitis, Ona Muraškaitė ir Povilas Spudas. Visi trys priklausė krikščionių demokratų blokui. Onos Muraškaitės pasirinkimą sekretore nulėmė tai, jog už abu vyrus ji buvo jaunesnė daugiau nei mėnesiu, taigi, teisėtai jauniausia Steigiamojo Seimo narė¹⁵.

G. Petkevičaitės-Bitės kalba atidarant Steigiamąjį Seimą

Tapusi laikinojo prezidiumo pirmininke Bitė, J. Tumo-Vaižganto liudijimu, „gražia lietuviška kalba, nors ir su lenkišku akcentu, kurio niekas neatsikrato, kam teko jaunystėje paragauti lenkų kultūros“¹⁶, pasakė kalbą, kurioje vaizdingai apžvelgė lietuvių tautos kovą už laisvę ir nepriklausomybę ir paragino visus Steigiamojo Seimo narius dirbti savo darbą neužmirštant, „ jog mes esam čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai“¹⁷. Išliko tos kalbos tekstas, parašytas rašytojos ranka. Šis rankraštis yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje¹⁸. Jo tekste matyti daryti rašybos pataisymai, kai kurie žodžiai ar pastraipos išbrauktos horizontaliais ar vertikaliais brūkšniais. Palyginus šio rankraščio tekstą su Steigiamojo Seimo stenogramų leidinyje „Steigiamojo Seimo darbai“¹⁹ ir socialistų liaudininkų demokratų tuometiniame laikraštyje „Darbas“²⁰ atspausdintais G. Petkevičaitės-Bitės pasakytos kalbos tekstais, darytina išvada, jog rankraštyje atlikti pataisymai buvo nevienalaikiai ir daryti skirtingų asmenų.

Nesiimame spėlioti, kas darė kai kurių žodžių ar frazių rašybos pataisymus. Jie, atrodo, tekste buvo atlikti iki šios kalbos pasakymo Steigiamajame Seime. Tai leidžia teigti faktas, jog tie pataisymai atitinka „Steigiamojo Seimo darbuose“ paskelbtą kalbos tekstą, atkurtą iš posėdžio stenogramos. Vadinasi, rašytoja, sakydama kalbą, jau naudojosi pataisytu tekstu. Tiesa, kai kurios rankraščio ir stenogramos tekstų vietos skiriasi, bet tai paaiškina Steigiamojo Seimo posėdžių protokolavimo ir stenogramų rengimo tvarka. Viskas, kas kalbama posėdžių metu, buvo užrašoma greitraščiu, po to dešifruojama ir pateikiama peržiūrėti „Steigiamojo Seimo darbų“ redaktoriui²¹. Todėl, natūralu, jog galėjo atsirasti kai kurie nežymūs teksto skirtumai.

Palyginę rankraščio tekstą su laikraštyje „Darbas“ paskelbtu kalbos tekstu, galime teigti, jog išbraukimai horizontaliais ir vertikaliais brūkšniais rankraštyje buvo padaryti jau po kalbos pasakymo Steigiamajame Seime. Jie buvo atlikti rengiant tekstą skelbti šiame laikraštyje ir, greičiausia, tai padarė tos publikacijos autorius Adolfas Klimas, pasirašinėjęs slapyvardžiu A. Kelmutis. Kartu jis buvo ir „Steigiamojo Seimo darbų“ redaktorius. Todėl tikėtina, jog Bitės kalbos rankraštis pas A. Klimą atsidūrė rengiantis ją spausdinti šiame leidinyje. Visos rankraštyje išbrauktos vietos nebuvo atspausdintos „Darbe“, nors Seimo stenogramoje jos yra. Tiesa, yra viena išimtis. Rankraštinio teksto 5 lapelyje išbraukta pastraipa, raginanti susirinkusius atsistojimu pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę žmones, nebuvo išspausdinta nei laikraštyje, nei stenogramoje. Atidžiau pažiūrėjus, matosi, jog ji ne tik kad užbraukta vertikaliu brūkšniu, bet dar užbraukyta ir neryškiais pieštuko štrichais. Kadangi atidarydamas Steigiamąjį Seimą prezidentas A. Smetona savo kalboje jau buvo pakvietęs atsistojimu pagerbti žuvusius už laisvę kovotojus, galėtume spėti, jog posėdžio metu pati Bitė šią vietą užštrichavo pieštuku, kad, skaitydama savo kalbą, išvengtų pakartotino pagerbimo. O kad kalbos atidarant Steigiamąjį Seimą buvo ne sakomos, bet skaitomos užfiksavo „Darbo“ žurnalistas, nurodęs, kad „Valstybės Prezidentas, seniausias atstovas ir naujai išrinktas pirmininkas savo kalbas daugiau skaityte skaitė“²².

Pasakiusi iškilmingą kalbą, rašytoja perskaitė Seimui atsiųstus užsienio šalių atstovų ir Vilniaus krašto lietuvių bei baltarusių sveikinimus. Po to paskelbė penkių minučių pertrauką. Jai pasibaigus, organizavo Steigiamojo Seimo pirmininko rinkimus. Pirmininku išrinkus Aleksandrą Stulginskį, vadovavimą pirmajam Seimo posėdžiui G. Petkevičaitė-Bitė perdavė jam ir apleido prezidiumą. Todėl yra neteisinga tituluoti rašytoją „Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio pirmininke“²³. Atidarant Steigiamąjį Seimą ji atliko tik laikinojo prezidiumo pirmininko pareigas, apibrėžtas Seimo Statute.

Darbas Steigiamajame Seime

Steigiamajame Seime rašytoja priklausė 1920 m. gegužės 20 d. sudarytai Laikinosios Valstybės konstitucijos projekto parengimo komisijai. Vykstant Steigiamojo Seimo narių vardiniam balsavimui dėl prezidento institucijos Lietuvoje reikalingumo, kartu su dar penkiais parlamentarais susilaikė. 1920 m. rugpjūčio 6 d. svarstant Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikavimo klausimą vienintelį kartą pasisakė plenariniame posėdyje. Trumpoje savo kalboje su kartėliu pažymėjo, jog „mum moterim iki šiol nebuvo leidžiama tarti žodžio parlamente“ ir visų Steigiamojo Seimo narių-moterų vardu pasisakė už taikos sutarties ratifikavimą, argumentuodama savo poziciją teiginiu, „kad blogiausia taika yra geresnė už geriausią karą“²⁴.

Per trumpą savo darbo Steigiamajame Seime laikotarpį G. Petkevičaitė-Bitė taip pat atstovavo Lietuvos moteris 1920 m. birželio 6–12 dienomis Ženevoje vykusioje Tarptautinio moterų sufražisčių aljanso 8-oje konferencijoje. Joje dalyvavo atstovės iš 31 pasaulio šalies. Bitė buvo viena iš devynių konferencijoje dalyvavusių moterų – savo šalių parlamentų narių. Kalboje, pasakytoje Ženevos miesto burmistro konferencijos dalyvėms surengtame iškilmingame priėmime, ji nurodė, jog Lietuvos moterys turi lygias teises su vyrais, o žmogaus teises „ginam Seime, ieškodami demokratingiausių valstybės lyčių, nes suprantam, jog tik ta valdžia yra gera, kur patys žmonės save valdo. Aišku, jog tokia valdžia leidžia moteriai paimti tokią vietą, kokioj ji darbuotis įstengia. Lietuvos moteris turėjo garbę net patį Steigiamąjį Seimą atidaryti“²⁵.

Be to, G. Petkevičaitė-Bitė priklausė ir neoficialiai moterų frakcijai, kurią be jos sudarė dar keturios krikščionių demokratų bloko Steigiamajame Seime atstovės.

Pasitraukimas iš Steigiamojo Seimo

Bet jau po keturių mėnesių darbo Steigiamajame Seime G. Petkevičaitė-Bitė nusprendė jį palikti ir 1920 m. rugsėjo 15 d. Mandatų komisijai įteikė pareiškimą dėl parlamento nario pareigų atsisakymo²⁶. Jos vietą Seime turėjo užimti antruoju V-oje (Panevėžio) rinkimų apygardoje įregistruotame Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos rinkiminiame sąraše Nr. 10 įrašytas majoras Kazys Škirpa. Tą pačią dieną Švietimo ministras K. Bizauskas pasirašė įsakymą Nr. 524 patvirtinusi „G. Petkevičaitę Panevėžio moterų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja nuo š. m. rugsėjo 15 d.“²⁷.

Rašytojos sprendimo pasitraukti iš Steigiamojo Seimo priežastys nėra žinomos. Lietuvos kariuomenės generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis savo atsiminimuose, rašytuose emigracijoje XX a. 6 dešimt., teigė, jog iš Seimo Bitė „buvo išprašyta“ todėl, kad „jos vietą galėtų užimti Škirpa“²⁸. Kazys Škirpa tuo metu buvo 5-jo pėstininkų pulko vadas ir su savo pulku dalyvavo Seinų – Augustavo operacijoje prieš lenkų kariuomenę. Ši operacija pasibaigė 1920 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos kariuomenės pralaimėjimu, vadinamu Seinų–Druskininkų katastrofa²⁹. Pasak V. Grigaliūno-Glovackio, siekdamas išvengti atsakomybės už pralaimėjimą K. Škirpa, su Mykolo Šleževičiaus pagalba, paskubėjo pasitraukti iš fronto. „Buvo „detronizuota“ p-lė Gabrielė Petkevičaitė ir liaudininkų atstovu į Steigiamąjį Seimą skubiai iškviestas plk. Škirpa“³⁰.

Tačiau šis generolo teiginys prieštarauja žinomiems istorijos faktams. Dar 1920 m. rugpjūčio 2 d. lankydamasi Panevėžyje G. Petkevičaitė-Bitė užsiminė apie savo ketinimą palikti Steigiamąjį Seimą ir sugrįžti mokytojauti į Panevėžio gimnaziją³¹. Tai ir buvo įforminta aukščiau minėtu Švietimo ministro 1920 m. rugsėjo 15 d. įsakymu. Apie rašytojos pareiškimą dėl mandato atsisakymo Steigiamajame Seime oficialiai buvo paskelbta 1920 m. rugsėjo 17 d. per 1 sesijos 42 posėdį nurodant, kad remiantis Seimo statutu jos vietą užimti bus kviečiamas K. Škirpa³². Taigi, G. Petkevičaitės-Bitės atsisakymas Steigiamojo Seimo nario pareigų chronologiškai buvo ankstesnis veiksmas nei įvyko Seinų–Druskininkų katastrofa, atsakomybės už kurią, anot V. Grigaliūno-Glovackio, siekė išvengti K. Škirpa.

Atsižvelgiant į išdėstytus faktus, tenka atmesti generolo teiginį, jog rašytojai buvo daromas spaudimas palikti Steigiamąjį Seimą kaip neatitinkantį tikrovės. Priešingu atveju tektų pripažinti, jog K. Škirpa dar rugpjūčio pradžioje žinojo, kad rugsėjo pabaigoje įvyks karinė katastrofa ir ėmėsi žingsnių užimti G. Petkevičaitės-Bitės vietą Seime, o tai prieštarautų sveikam protui.

1920 m. spalio 1 d. Steigiamojo Seimo pirmininkas, pradėdamas 1 sesijos 47 posėdį paskelbė, „kad vietoje išstojusio Steigiamojo Seimo nario Gabrielės Petkevičaitės atvyko į Steigiamąjį Seimą atstovas Škirpa³³“, o rašytoja jau septynioliktą dieną mokytojavo Panevėžio gimnazijoje.

^1. [Juozas Tumas-Vaižgantas], Steigiamojo Seimo šventė, Tauta, 1920 m. gegužės 18 d., p. 2.
^2. Skelbimas, Lietuva, 1920 m. gegužės 15 d., p. 1.
^3. Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos sąrašas kandidatų į Steigiamąjį Seimą Nr. 10 , Darbas, 1920 m. kovo 31 d., p. 1.
^4. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York, 1975, p. 37.
^5. St. Seimo rinkimų vaisiai, Darbas, 1920 m. gegužės 5 d., p. 1.
^6. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 58.
^7. Leonas Kaziukonis. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Lietuvos Steigiamasis Seimas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: laikmetis, žmonės, aplinka: mokslinės konferencijos pranešimai, parodos, Panevėžys, 2001 03 28, Panevėžys, 2002, p. 37.
^8. Ten pat, p. 38, išnaša 14.
^9. 1920 m. gegužės mėn. 18 d. I sesijos trečiasai posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, 1920, pirmasai sąsiuvinis, p. 11.
^10. Prirengiamieji St. Seimo atidarymo darbai, Darbas, 1920 m. gegužės 12 d., p. 2.
^11. Lietuvių taikos delegacija išvažiuoja, Lietuva, 1920 m. gegužės 1 d., p. 3.; Taika su rusais, Lietuva, 1920 m. birželio 1 d., p. 1.
^12. Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius, 2018, t. 2, p. 319.
^13. Steigiamojo Seimo nariai iš II Apyg[ardos], Lietuva, 1920 m. gegužės 4 d., p. 1.
^14. [Juozas Tumas-Vaižgantas], Steigiamojo Seimo šventė, p. 2.
^15. Antanas Matulaitis gimė 1895 m. gruodžio 27 d., Povilas Spudas – 1896 m. sausio 13 d., o Ona Muraškaitė – 1896 m. vasario 15 d.
^16. [Juozas Tumas-Vaižgantas], Steigiamojo Seimo šventė, p. 3.
^17. 1920 m. gegužės mėn. 15 d. I sesijos pirmasai posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, 1920, pirmasai sąsiuvinis, p. 3.
^18. MAB RS F 190-37.
^19. 1920 m. gegužės mėn. 15 d. I sesijos pirmasai posėdis, p. 2.
^20. A. Kelmutis, Steigiamojo Seimo atidarymas, Darbas, 1920 m. gegužės 19 d., p. 1.
^21. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos Steigiamasis Seimas, p. 212.
^22. Steigiamajam Seimui pradėjus dirbti, Darbas, 1920 m. gegužės 19 d., p. 1.
^23. Lietuvos Seimas: Iliustruota parlamento istorija (XX a.), sudarytojas Andrius Vaišnys, Vilnius, 2001, p. 3.
^24. 1920 m. rugpjūčio mėn. 6 d. I sesijos 36-sis posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, 1920, aštuntasis sąsiuvinis, p. 305.
^25. Tarptautinis moterų kongresas Genevoje, Moteris, 1921, nr. 1, p. 4.
^26. Išstojusių ir naujai įstojusių Steigiamojo Seimo narių sąrašas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 65, p. 4.
^27. Įsakymai, Švietimo darbas, 1920, nr. 10, p. 9.
^28. Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Generolo atsiminimai, II–III dalys, Vilnius, 2017, p. 41.
^29. Vytautas Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004, p. 321.
^30. Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Generolo atsiminimai, p. 127.
^31. Žada apleisti Seimą, Laisvė, 1920 m. rugpjūčio 4 d., p. 1.
^32. 1920 m. rugsėjo mėn. 17 d. I sesijos 42-sis posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, 1921, devintasis sąsiuvinis, p. 360.
^33. 1920 m. spalio mėn. 1 d. I sesijos 47-sis posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, 1921, dešimtasis sąsiuvinis, p. 438.

Raimundas Klimavičius