Biografija

Stasys Šneideris-Diemedis gimė 1918 m. gegužės 3 d. Panevėžio apskr. Panevėžio valsč. Varšaukos vienkm. Tėvai turėjo 40 ha žemės ir 6 vaikus: Juzė (mokytoja, kalėjusi Mordovijos lageriuose), Anelė, Kotryna, Juozas, Marija (taip pat buvusi mokytoja) ir Stasys. Kai mirė tėvas, jam buvo 13 metų. Pradžios mokyklą baigė Maženiuose (apie 2 km nuo Varšaukos). Vėliau – Panevėžio gimnazijos klasės ir Ukmergės mokytojų seminarija. Pirmoji – Įstricos [pradžios] mokykla, o vėliau – Karsakiškio. Čia, matyt, buvo pačios gražiausios dienos, nes Karsakiškį dažnai prisimindavo. 1941–1943 metų leidiniuose yra jo eilėraščių, kuriuos vėliau priminė saugumas, užėjus rusams. 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Pajutęs, kad juo domisi saugumas, persikėlė į Kauną ir tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1946 m. suėmė, o 1947 m. jau kalėjo Magadano lageriuose. 1953 m. išėjo į „laisvę“ be teisės kur nors išvažiuoti. Gyveno Ust Omčiuge (Tenkos r., Magadano sr.). Ten susipažinome, susituokėme. 1955 m. gimė duktė. Kiekvieną mėnesį nustatytą dieną „atsižymėdavome“ saugume. Taip tęsėsi iki Chruščiovas pasmerkė Staliną ir jo darbelius. Mums pasakė: „važiuokite, kur norite“. 1961 m. pavasarį parvažiavome į Lietuvą. Pasirodė, kad mes neturime teisės gyventi Lietuvoje. Labai skaudu buvo, bet grįžome atgal. Ten turėjome pažįstamų ir įsidarbinti nesudarė keblumų. Dirbome iki pensijos ir vis paklausdavom Lietuvos valdžios, ar jau leidžia gyventi Lietuvoje. Atsakymai buvo neigiami. Sušlubavo sveikatos. Persikėlėme į Daugpilį ir tik 1978 m. lapkričio mėnesį leido grįžti į Lietuvą. <…> 1981 m. pirkome Subačiaus stotyje namelį, o 1987 m. gegužės 5 d. Stasys mirė. Palaidotas Šilaičiuose.

Prisiminimai apie Tėvelį – Stasį Šneiderį-Diemedį

Jis buvo pats protingiausias, pats geriausias, aš juo galėjau didžiuotis visur: gatvėje, svečiuose, tarp draugų… Jis rasdavo gerų žodžių visiems.

Vieną kartą Ust-Omčiuge (man buvo gal 5–6 metai) jis pasiėmė mane už rankutės ir nusivedė į vidurinės mokyklos salę. Ten buvo beveik tamsu, labai blankiai apšviesta didžiulė salė, kurios kampe apdengtos medžiagos užklotais stovėjo sustatytos kažkokios dėžės. Mes tamsoje prasispraudėme pro jas, ir Tėtis, pakėlęs vieną dangtį, atidarė. Aš labai nustebau, pamačiusi daug baltų ir juodų „dantukų“. Tėtis pagrojo man dainelę „O kai aš“, gamą ir dar kažką. Mano nuostabai nebuvo pabaigos: „dantukai“ ne tik šypsojosi, bet ir varpeliais skambėjo…

Tai buvo mano pirmasis susitikimas su Muzika.

Netrukus Tėvelis mane nuvedė į vaikų muzikos mokyklą. Ten patikrino mano muzikinius gebėjimus ir pasakė, kad jie puikūs, tačiau dėl labai mažo ūgio ir labai mažos rankutės patarė vienus metus pasimokyti privačiai.

Tėvelis surado man labai gerą mokytoją. Uja Viktorovna Mizandrončeva buvo mano pirmoji mokytoja, kuri pradėjo su manimi dirbti ir išpranašavo man dainininkės ateitį. Ir tai teisybė: dainavimą esu įsimylėjusi visą gyvenimą.

Mano Mamytė dar ilgai susirašinėjo su mano pirmąja mokytoja, o aš jau turėjau šeimą ir vaikus. Dažniausiai savo Tėvelį prisimenu linksmą. Ypatingai svečiuose, kompanijose buvo nepakeičiamas žmogus: suburiantis, uždegantis…

Tėvelis gimė 1918 metų gegužės 3 d., o gegužės 7–8 d. sugužėjo svečiai – Stasinės… Teta Onutė Tichonova tai dienai savo šiltnamyje nuskindavo pirmuosius agurkus. Susirinkdavo visi čia gyvenę lietuviai: Vaitulevičiai, Kalpokai, Biguzai, Ziniauskai, Tichonovų šeima, Savickai, Sinickai… Į tokias šventes ateidavo ir bendradarbiai. Tėvelis visus sėdinčius prie stalo pajuokindavo, suburdavo į chorą, o traukiant lietuviškas giesmes „Lietuva brangi“, „Kur tas šaltinėlis“, „Lietuviais esame mes gimę“ nenusėdėdavo vietoje – pašokdavo ir diriguodavo. Aš gi pro durų kampą žiūrėdavau į jo iškalbingus rankų mostus, stebėdavau įsegtų rankovių sąsagų žaismą ir visa savo vaikiška širdele džiaugdavausi, kad turiu tokį gabų ir protingą Tėvelį.

Ukrainiečiai ta proga užtraukdavo savo „O divčina šumit gai“, rusai savo „Podmoskovskije večera“, ir visi patenkinti draugiškai vakarodavo ligi nakties… O mums, vaikams, irgi laimė, kad nereikia anksti eiti miegoti…

…Vakaras… Eilinis žiemos vakaras. Tėvelis, atsinešęs darbo į namus, skaičiuoja skaitytuvais, rašo. Atrodo, manęs lyg ir nepastebi. Aš ką tik baigiau skambinti pianinu ir ėmiau garsiai mokytis A. Krilovo pasakėčią „Beždžionė ir akiniai“. Tėvelis suklūsta, paprašo knygos ir garsiai padeklamuoja pasakėčią taip, kaip jis tai darytų. Mane uždega noru padeklamuoti taip pat išraiškingai , tačiau įsiterpia mama ir pasiūlo dar vieną variantą. Vakaras virsta raiškiojo skaitymo pamoka bei repeticija…

Kitą dieną įvertinimas – 5. Visi nuoširdžiai džiaugiamės.

… Begalinis Tėvynės ilgesys, ant stalo guli spaudinių šūsnis: „Švyturys“, „Literatūra ir menas“, „Tiesa“, „Šluota“, „Kultūros barai“… Jei kažkas iš lietuvių tremtinių užsuka į svečius, tuoj puola skaityti. Tėvelis supyksta: „Ko čia atėjai kaip į skaityklą?“, mat labai mėgdavo bendrauti…

20 valandą užkabina duris, atsineša „Spidolą“, ir suskamba „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“… Žinios, koja kojon su Lietuva… O kaip laukdavome laiškų iš Lietuvos! Tai būdavo tikra šventė. Atrodo, ir diena ilgesnė, ir šaltis ne toks stiprus. Ypač poetiški, tartum legendos, būdavo mokytojų Juzės (Tėvelio sesers) ir Broniaus Antanaičių iš Vilniaus laiškai. Gauti laišką iš Vilniaus – tikra šventė. O kaip nuostabiai kvepėdavo siuntinys iš Panevėžio su antaniniais obuoliais nuo mamytės sesers Stasės… Toje dėžutėje – visa Lietuva!

Didžiajame kambaryje iki lubų auga citrinmedis. Mes jį dažnai laistome, o mūsų voveraitė Ryžik čia užsikasa saulėgrąžų. Kai jos sudygsta, eina nusiimti derliaus. Liauni žali daigeliai skaniai sukramtomi.

… Ant sofos miega katinas Lordas, jo kailiukas dažnai suvirpa, mat jis labai bijo tos voveraitės ir galbūt sapnuoja, jog Ryžikas jį vejasi ir nori įsikabinti į jo puošnius kailinius.

… Mes grįžome iš pirties, atsigėrėme pieno su bandelėmis, aš įsijungiau transliuojamą per Chabarovsko radiją pasaką vaikams. Suguldau miegoti visas savo lėles ir meškiukus, o pačią gražiausią lėlę pasiguldau šalia savęs… Namuose ramu, jauku, gera kaip tam Vytės Nemunėlio Rudnosiukui.

Štai tokie buvo mano namai tremtyje.

Jūratė, 2002.01.02